Mylimieji, mes dabar esame Dievo vaikai, bet dar nepasirodė, kas būsime. Mes žinome, kad, kai Jis pasirodys, būsime panašūs į Jį, nes matysime Jį tokį, koks Jis yra. (Jono pirmas laiškas 3, 2)
1739 metais Kingsvudo miestelis Anglijoje buvo religinė dykvietė. Gerbiami dvasininkai toje vietovėje jau buvo daugiau ar mažiau nuleidę rankas. Tai buvo kalnakasių miestelis, žmonių, kurie dienų dienas leido po žeme, užkietėję nuo skurdo ir nežinojimo. Jie niekada nesilankė bažnyčioje ir nebuvo girdėję pamokslininko balso.
Bet štai vieną dieną Kingsvudo ganykloje atsistojo žmogus, kuris pradėjo pamokslauti 200 žmonių miniai. Jo vardas buvo Džonas Veslis (John Wesley). Oficialiosios bažnyčios durys jam buvo uždarytos. Jis galėjo skelbti Dievo Žodį tik po atviru dangum.
Kalnakasiai ėmė klausyti. Džono Veslio skelbiama Evangelija kažkaip prasiskverbė per skurdo dešimtmečius. Pajuodusiais veidais ėmė srūti ašaros.
Rinkosi vis daugiau ir daugiau kalnakasių bei jų šeimų. Veikiai jau 10 000 žmonių minia spaudėsi ant ganyklos žolės, ir Anglijoje prasidėjo dvasinė revoliucija.
Džono Veslio dvasinė revoliucija buvo vienas iš ryškiausių judėjimų krikščionių Bažnyčios istorijoje. Tačiau štai dar kai kas, ko galbūt apie jį nežinojote. Džono Veslio pamokslai buvo itin ugningi, nes jis buvo įsitikinęs, kad Viešpaties sugrįžimas jau arti. Uolus Danieliaus pranašystės ir Apreiškimo Jonui knygos tyrinėtojas, Veslis ragino atgailauti. Jis kvietė žmones į šventumą. Tikėdamas veikiai ateisiančiu Kristumi, jis reikalavo visiško atsidavimo.
Žinia apie greitą mūsų Viešpaties sugrįžimą nėra tik vilties žinia; tai ir kvietimas į šventumą. Tai nuoširdus kreipimasis į Dievą, prašant gerai pasidarbuoti mūsų širdyse. Žinia apie Antrąjį atėjimą skatina mus visiškai atsiduoti Kristui kaip Viešpačiui. Vienas rašytojas taikliai pasakė: „Jeigu Jis neviešpatauja kaip visų Viešpats, Jis neviešpatauja visiškai“. Gelbėtojas, kuris numirė už mus, trokšta būti Viešpačiu mumyse.
„Krikščioniškojo charakterio idealas yra panašumas į Kristų“ („Amžių ilgesys“, p. 311). Šiandien mūsų širdims galingai kalba senos giesmės žodžiai:
Žemiški malonumai veltui mane šaukia – aš būsiu kaip Jėzus;
Šis pasaulis manęs nesuvilios – aš būsiu kaip Jėzus.
Būti kaip Jėzus – tai mano giesmė ir minioje, ir namie. Būti kaip Jėzus – per visą dieną! Aš būsiu kaip Jėzus.“
Markas Finlis
