Štai kirvis jau prie medžio šaknų, ir kiekvienas medis, kuris neduoda gerų vaisių, bus iškirstas ir įmestas į ugnį (Lk 3, 9).
Pono Džounso kieme augo medis. Medis augo netoliese, todėl ponas Džounsas nutarė jį pašalinti. Vieną vasaros popietę jis nusprendė veikti. Ponas Džounsas iš kaimyno pasiskolino sulankstomas kopėčias, pasistatė jas prie medžio ir pradėjo saujomis skinti lapus. Darbas buvo sunkus ir tęsėsi keletą dienų. Galiausiai viskas buvo užbaigta. Būdamas tikras, kad problema išsisprendė, jis grąžino kopėčias.
Keletą mėnesių viskas vyko taip, kaip Džounsas ir tikėjosi. Ponas Džounsas beveik užmiršo medį, bet staiga kitą pavasarį jis pastebėjo, kad ant šakų užaugo nauji lapai. Tai įvyko taip nepastebimai, kad jis net negalėjo pasakyti, kada tai atsitiko. Medis visiškai nesiruošė mirti.
Ponas Džounsas vėl pasiskolino kopėčias ir, užsiropštęs ant jų, nuo medžio kruopščiai nuskynė visus lapus. Tačiau ir kitą pavasarį jie vėl ataugo. Taip kartojosi kasmet. Pagaliau kartą, kai ponas Džounsas užsiropštęs ant kopėčių skynė lapus, į jį kreipėsi kaimynas:
– Tau visai nereikia mano kopėčių. Kodėl tu nenori palaukti rudens ir sugrėbti nukritusius lapus grėbliu, kaip tai daro visi? Argi taip nebūtų lengviau?
– Tu nieko nesupranti, – atsakė ponas Džounsas, – aš noriu atsikratyti ne tik lapais, bet ir visu medžiu.
Kaimynas palingavo galva ir nuėjo, bet po kelių minučių sugrįžo nešinas kirviu.
– Jei tu nori sunaikinti medį, – tarė jis, – turi pakirsti jo šaknis. Tuomet medis tikrai nudžius.
Ar jūs niekada nemėginote skinti lapų, kad priverstumėte medį žūti? Galbūt, jums atrodo, jog šito jūs niekada nedarėte. Tačiau kaip dažnai, mes krikščionys, mėginame mirti sau, kovodami su vaisiais, o ne su šaknimis. „Mes galime, kiek tik mums patinka skinti nuo medžio lapus, tačiau dėl to pats medis nežus. Kitą pavasarį lapai vėl atsiras ir bus tokie pat, kaip ir anksčiau. Bet jei kirviu pažeisite medžio šaknis, nudžius ne tik lapai, bet ir pats medis. Tie, kurie priims tiesą, ją pamils, mirs šiam pasauliui, taps romūs ir nusižeminusios širdies, kaip ir jų dieviškasis Viešpats. Kai širdis tyra, ir drabužiai, ir kalba bei pats gyvenimas derinsis su Dievo Žodžiu.“ (My life today (Mano gyvenimas šiandien), p. 265)
Morisas L.Vendenas
