DALYVAVIMAS SAVO PATIES LAIDOTUVĖSE

Taigi krikštu mes esame kartu su Juo palaidoti mirtyje, kad kaip Jėzus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlovinga galia, taip ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą (Rom 6, 4).

Senajame Testamente yra daugybė rašytinių įsakų. Naujaja­me Testamente jų tėra tik trys: santuokos, krikšto ir Viešpaties Vakarienės. Santuoka, kuri buvo įsteigta rojuje, bei Viešpaties Vakarienė, kurios šaknys yra Pashos šventėje, mus pa­siekė iš Senojo Testamento. Naujajame Testamente prisidėjo tik krikštas.

Kai kas mano, jog per krikštą žmogui kažkas atsitinka, kad jis pasikeičia per pačią krikšto apeigą. Tokiam požiūriui Biblijoje patvirtinimo nėra. Ji sako, kad krikštas tėra tik išorinė išraiška, patvirtinanti permainą, įvykusią mūsų viduje. Žmonės, manantys, kad krikštas pakeis jų gyvenimą bei išlaisvins nuo nuodėmės, dažnai nusivilia.

Kartą aš lankiau moterį, kuri man pasakė: „Nekalbėkite man apie krikštą. Aš jau triskart krikštijausi, o manyje niekas nepasi­keitė.“ Ji žiūrėjo į krikštą kaip į skiepų vakciną. Krikštas niekada nebuvo skiepu nuo nuodėmės ir pagundų. Krikštas – tai simbolis. Tai nėra atsivertimas ar gimimas iš naujo. Naujasis gyvenimas su Kristumi turi prasidėti dar žmogui nepasikrikštijus. Krikštas tėra tik išorinis patvirtinimas žmonėms, kad atsinaujinimas jau įvyko.

Septintosios dienos adventistai krikšto aktą atlieka panardi­nant į vandenį, šią formą vertindami labiau, negu visas kitas, kurias naudoja kitos bažnyčios dėl patogumo. Būtent šis nepatogumas kai ką svarbaus mums pasako apie Jėzų. Jėzus, gyvendamas šioje žemėje ir dėvėjęs žmogiškosios negalios drabužius, nejautė patogumo. Nejautė patogumo ir tada, kai kentėjo ir mirė už mūsų nuodėmes. Tačiau Jis nesiekė sau asmeninių patogumų.

Kai mes suvoksime visą Jėzaus pasižeminimo gylį, parodytą Jo aukoje už mus, ir kai mūsų širdys atsilieps į Jo kvietimą su meile ir romumu, tada mes trokšime turėti su Juo kasdienius santykius ir nuolatinį ryšį. Tuomet priimti krikštą mums reikš – sekti Jo pavyzdžiu.

Morisas L.Vendenas