Dangus – ne riba

Kaip sustiprinti mūsų gebėjimą tikėti

II dalis

Pradedant geriau suprasti, kokiam didingam Dievui tarnaujame, norisi atkartoti karaliaus Dovydo šūksnį: „Kai pažvelgiu į Tavo dangų, Tavo rankų darbą, į mėnulį ir žvaigždes, kurias Tu pritvirtinai, kas tas žmogus, kad jį atmeni, kas tas mirtingasis, kad juo rūpiniesi?“ (Psalmė 8, 4–5)
Nors mums ir sunkiai suvokiamas, Dievas, savo didžia galybe sukūręs dangų, neužmiršta mūsų. Jis ne tik mumis rūpinasi, Jis mus sukūrė ir pašaukė šventai pareigai! Mes turime tapti Jo bendradarbiais. Turime tapti šviesa žmonėms, atverti neregiams akis ir išvaduoti įkalintuosius tamsybėje. (Izaijo 42, 5–7)
Niekas labiau nepagerbia Dievo kaip mes, turintys tokį tikėjimą, kad galėtume užbaigti Jo darbą, tikėjimą, toli pralenkiantį mūsų gebėjimus ir padedantį suvokti Jo beribę galybę – nes mums pasakyta, kad Jam nėra nieko negalimo. (Jeremijo 32, 17) Įkvėpimas mus užtikrina: „Dievo galia yra beribė.“
Beribė? Ar mes suvokiame, ką tai reiškia? Dievui ne riba nei dangus, nei visata. Nėra jokių ribų – išskyrus mūsų tikėjimo ribas! „Mes turime per mažai tikėjimo, mes apribojame Izraelio Šventąjį. Privalome būti dėkingi, kad Dievas sutinka panaudoti mus kaip savo įrankius. Į kiekvieną nuoširdžią maldą, ištartą su tikėjimu, bus atsakyta. Galbūt ne taip, kaip mes tikimės, bet atsakymo sulauksime; gal ne taip, kaip trokštame, bet mums bus atsakyta pačiu tinkamiausiu metu, kai labiausiai to reikės.“ Jei tikrai suprastume, koks didis yra mūsų Dievas, dirbtume Jo darbą su daug didesniu tikėjimu. Taip pat ir melstumės su daug didesniu tikėjimu.

Noriu pasidalyti vieno nuolankaus žmogaus, vardu Goldenas, liudijimu. Mane ypatingai įkvepia ši vis dar besitęsianti šių dienų stebuklo istorija.

Laukite tęsinio.

Melody Mason