Įžiebk meilės židinį!
Santykių ir šeimos patarimai Tau

Įžiebk meilės židinį!

Vartai į kitą pasaulį
Knygos mąstantiems

Vartai į kitą pasaulį

Pažvelk giliau!
Atrask, tai kas nematoma

Pažvelk giliau!

Danigiškos šventyklos išvalymas (Danielius Oželis) 0 2011-04-07 — 00:25

Praeitoje temoje kalbėjome apie tai, kad Senojo Testamento laikų šešėliniame tarnavime nusidėjėliui atgailaujant ir paaukojant nurodytą auką, jo nuodėmė jam būdavo atleidžiama, tačiau ji nebūdavo visiškai panaikinama iki Permaldavimo dienos tarnavimo. Per pranašą Jeremiją Dievas kalbėjo: „Nors tu ir šarmu šveistumeisi, ir muilo nešykštėtum, tavo kaltės dėmė dar vis Mano akyse, – tai Viešpaties Dievo žodis“. (Jer 2, 22) Galutinis ir visiškas nuodėmės panaikinimas įvykdavo apeiginių metų pabaigoje atliekamu Permaldavimo tarnavimu. Tik po šio tarnavimo atgailaujantis nusidėjėlis būdavo visiškai apvalytas nuo savo nuodėmių: „Tą dieną bus atliekamas permaldavimas jūsų labui, kad būtumėte apvalyti. Jūs tapsite švarūs nuo visų savo nuodėmių Viešpaties akivaizdoje“. (Kun 16, 30)

Kadangi šešėlinis tarnavimas buvo tik simboliais pavaizduota tikrovė, kuri turėjo išsipildyti Kristui atėjus į žemę, tad mus domintų klausimas: kada bus galutinai sunaikintos visos nuodėmės, dėl kurių tikintieji atgailavo?

Laiške hebrajams apaštalas Paulius rašė: „Taigi buvo būtina šitaip apvalyti dangiškųjų dalykų atvaizdus, o pačius dangaus dalykus – geresnėmis aukomis negu šitos“. (Hbr 9, 23)

Šešėliniame tarnavime atgailaujančio nusidėjėlio aukos kraujo šlakstymas link šventų švenčiausiosios dalies vaizdavo nuodėmės perkėlimą nuo žmogaus į šventų švenčiausiąją dalį, kur stovėjo Sandoros Skrynia su Dešimčia Dievo įsakymų. Tuo buvo pavaizduojama, kad nuodėmė sutepė (pažeidė) Dievo principus, kuriuos atspindėjo Jo Įstatymas. O kadangi tikroji Šventykla yra danguje, kur Dievo sostas, kurį simbolizavo Malonės Dangtis, tai tikrovėje atgailaujančio nusidėjėlio nuodėmė nuo žmogaus perkeliama į dangaus Šventyklą, ir tuo Šventykla suteršiama.

Laiške hebrajams skaitėme, kad „pačius dangaus dalykus – geresnėmis aukomis negu šitos“. Raštas sako, kad tikrąją Šventyklą negalima išvalyti gyvulių aukų krauju – tai buvo tik simbolis. Paulius sako, kad reikia „geresnių aukų“. Kas ta geresnė auka?

„Mat Kristus įžengė ne į rankų darbo šventovę – tikrosios atvaizdą, bet į patį dangų, kad nuo dabar mus užtartų, stovėdamas priešais Dievo veidą. Ir įžengė ne tam, kad pakartotinai atnašautų Save, kaip daro vyriausiasis kunigas, kuris kasmet įeina į šventąją vietą su svetimu krauju; tuomet Kristui būtų reikėję daugelį kartų kentėti nuo pasaulio sutvėrimo. Bet dabar Jis vieną kartą visiems laikams pasirodė amžių pabaigoje, kad Save aukodamas sunaikintų nuodėmę“. (Hbr 9, 24–26)

Aišku, kad dangiškoji Šventykla sutepta nusidėjėlių nuodėmėmis ir kad ją reikia išvalyti. Senojo Testamento laikų Šventykla būdavo valoma apeiginių metų pabaigoje. Kada turi būti valoma dangiškoji Šventykla?

Pranašo Danieliaus knygoje parašyta: „Jis man atsakė: ‚Du tūkstančius tris šimtus vakarų ir rytmečių, o po to šventykla bus apvalyta‘“. (Dan 8, 14) Ne daug aiškiau, tiesa? Dabar teks išsiaiškinti dar vieną simbolį – pranašiško laiko simbolį. Pranašystėse dažnai – bet ne visada – metai simbolizuojami diena. Štai keletas pavyzdžių. „Jų (izraelitų) bausmės metus skaičiuoju tau dienomis – trim šimtais devyniasdešimt. Taip tu kęsi bausmę už Izraelio namus. Kai būsi baigęs, gulkis antrąkart, bet ant dešiniojo šono, ir kęsk bausmę už Judo namus. Skiriu tau keturiasdešimt dienų – po vieną dieną už kiekvienerius metus“. (Ez 4, 5–6) Pranašo dienomis Izraelio karalystė buvo suskilusi į dvi atskiras karalystes – Šiaurinę, kuri pasiliko Izraelio pavadinimą, ir Pietinę, kuri pasivadino Judu, arba Judėja. Šiaurinė labai greitai pasidavė į stabmeldystę ir nedorybes, todėl ir jos bausmės laikas ilgesnis. Pietinė – Judas, dar šiek tiek laikėsi dieviškų principų, bet nedorybių netrūko ir ten. Jų bausmės laikas – keturiasdešimt metų. Pranašas abejų bausmės metų laiką turėjo pavaizduoti pats kęsdamas dieną už metus.

Kitas pavyzdys – Skaičių knygoje. Kai Dievas per Mozę vedė Izraelio tautą į Pažado žemę, priėjus prie jos ribų, buvo pasiųsti žvalgai išžvalgyti krašto. Jų žvalgymo laikas tęsėsi keturiasdešimt dienų. Grįžę jie melagingai apibūdino kraštą ir sukėlė paniką tarp izraelitų. Tauta atsisakė eiti ir užimti Kanaano žemės. Už jų netikėjimą Dievo pažadu, Dievas skyrė jiems  bausmę – už kiekvieną žvalgymo dieną – metus klaidžioti dykumoje. Keturiasdešimt dienų buvo žvalgomas kraštas, keturiasdešimt metų izraelitai turėjo klaidžioti po dykumą, kol Dievas vėl leis jiems įžengti į Kanaano kraštą. „Keturiasdešimt dienų praleidote žvalgydami kraštą, keturiasdešimt metų kentėsite už savo kaltę: metus už kiekvieną dieną“. (Sk 14, 34)

Tik taikydami šį principą, galėsime išsiaiškinti dangiškosios Šventyklos valymo laiką ir kitas laiko pranašystes. Pranašiška diena už tikrus metus.

Dabar, jau turėdami raktą, galime pereiti prie šios pranašystės aiškinimosi. Net ir suvokdami, kad 2300 vakarų ir rytmečių iš tikrųjų reiškia 2300 metų, po kurių bus valoma dangiškoji Šventykla, mes dar nežinome labai svarbaus dalyko – nuo kada pradėti tuos 2300 metų skaičiuoti. Tam turėsime susipažinti su dar viena pranašyste, kuri mus priartins prie šios.

Pranašui Danielius pasirodė angelas Gabrielius ir davė labai svarbią žinią. „Septyniasdešimt septynetų skiriu tavo (Izraelio) tautai ir tavo šventajam miestui (Jeruzalei). Tuomet baigsis nusižengimas, ateis galas nuodėmei, bus išpirkta kaltė, įvestas amžinasis teisumas, užantspauduoti regėjimai ir pranašystės ir patepta tai, kas švenčiausia“. (Dan 9, 24) Tai reiškia, kad Dievas Izraeliui palankaus malonės laiko skyrė „septyniasdešimt septynetų“, t.y. septyniasdešimt kartų po septynias dienas – 490 tikrų metų. Per tą laiką turės štai kas įvykti: „baigsis nusižengimas, ateis galas nuodėmei, bus išpirkta kaltė, įvestas amžinasis teisumas, užantspauduoti regėjimai ir pranašystės ir patepta tai, kas švenčiausia“. Visa tai įvyko kai Kristus atėjo į žemę ir mirė už žmonijos nuodėmes.

Toliau angelas Gabrielius tuos „septyniasdešimt septynetų“ suskaldo į dalis. Tuo pačiu nurodo įvykį, nuo kada reikia pradėti skaičiuoti pranašiškąjį laiką. „Todėl žinok ir suprask! Nuo to laiko, kai paskelbtas žodis atnaujinti ir atstatyti Jeruzalę, iki pateptojo vado bus septyni septynetai ir šešiasdešimt du septynetai. Ji bus atstatyta su aikštėmis ir apsauginiu grioviu, ir tai įvyks priespaudos metu“. (Dan 9, 25)

Laiko skaičiavimo pradžia aiški: „Nuo to laiko, kai paskelbtas žodis atnaujinti ir atstatyti Jeruzalę“. Kai pranašas gavo šią žinią, Jeruzalė buvo sugriauta, o žydai buvo ištremti į Babiloną, kuriam žlugus, perėjo į persų rankas. Kai bus duotas įsakymas ją atstatyti, tai bus metai, nuo kurių reikia pradėti skaičiuoti pranašystės laiką. Tokie įsakymai buvo duoti trys. „Tad žydų seniūnai pranašų Agėjo ir Idojo sūnaus Zacharijos dienomis spartino statybą. Jie užbaigė statybą pagal Izraelio Dievo įsakymą ir Kyro, Darijaus bei Artakserkso įsakus“. (Ezr 6, 14) Jie buvo išleisti valdant skirtingiems karaliams ir skirtingu metu. Žydų grįžimas iš tremties vyko pakopomis. Tačiau, valdant karaliui Artakserksui, buvo duotas galutinis leidimas visiems žydams grįžti į savo kraštą ir atstatyti Jeruzalę bei šventyklą. Nesigilinant į smulkmenas, kadangi skyrėsi kalendoriai, apibendrintai kalbant, ta data reikia laikyti 457 metus iki Kristaus.

Taigi bendras 490 metų laikotarpis angelo suskaldomas į tris grupes: „Nuo to laiko, kai paskelbtas žodis atnaujinti ir atstatyti Jeruzalę, iki pateptojo vado bus septyni septynetai ir šešiasdešimt du septynetai.“ Pateptasis vadas – tai Kristus (hebrajiškai – Mesijas; graikiškai – Kristus; lietuviškai – Pateptasis). Iš 70 septynetų (490 metų) atskiriami 7 ir 62 septynetai – iki Kristaus. Per tą laiką turi būti atstatyta Jeruzalė ir Šventykla. Tam skirta 69 septynetai – 483 metai. Už pagrindą imant 457 metus iki Kristaus ir pridedant nurodytus 483 metus, gauname 27 metus po Kristaus.

Per 7 septynetus, arba 49 metus, buvo atstatyta Jeruzalė ir Šventykla. Likę 62 septynetai, arba 434 metai, laikas iki Kristaus – „pateptojo vado“. Jėzaus „patepimas“ įvyko ne Jam gimus iš Marijos. Patepimas reiškia įgaliojimų suteikimą. Jėzui įgaliojimai suteikti buvo krikšto metu. „Kalbama apie Jėzų iš Nazareto, kaip Dievas Jį patepė Šventąja Dvasia ir galybe, kaip Jis vaikščiojo, darydamas gera ir gydydamas visus velnio pavergtuosius, nes Dievas buvo su Juo“. (Apd 10, 38) Gimus iš Marijos, Jam buvo duotas Jėzaus vardas, t.y. Gelbėtojas, Atpirkėjas. Krikšto metu Dievas Jam suteikė „patepimą“ – įgaliojimą tapti žmonijos Gelbėtoju. „Pakrikštytas Jėzus tuoj išbrido iš vandens. Staiga Jam atsivėrė dangus, ir Jis pamatė Dievo Dvasią, sklendžiančią žemyn it balandį ir nusileidžiančią ant Jo. O balsas iš dangaus prabilo: ‘Šitas yra Mano mylimasis Sūnus, kuriuo Aš gėriuosi’“. (Mt 3, 16–17) Taip Jėzus prie Savo gimus gautojo vardo gauna Kristaus vardą – „Pateptasis“. Būtent tada Jėzus pradėjo Savo tarnystę.

Iš viso 70 septynetų – 490 metų žydų tautai skirto malonės laiko dar liko vienas septynetas, arba septyneri metai. Tai laikas po Jėzaus krikšto iki žydams skirto laiko pabaigos. Kas turėjo įvykti per tuos septynerius metus po Jėzaus krikšto? „Po šešiasdešimt dviejų septynetų pateptasis bus nužudytas, bet ne dėl savo kaltės, o ateisiančiojo vado tauta sunaikins miestą ir šventyklą. Jo galas ateis lyg potvynis, iki pat galo vyks karas ir skirtasis niokojimas“. (Dan 9, 26) Jeruzalės ir šventyklos vėl laukia sunaikinimas. Jėzus buvo nusakęs: „Matai šituos didžiulius pastatus? Čia neliks akmens ant akmens, viskas bus išgriauta“. (Mk 13, 2) Angelas Gabrielius sakė: „Ateisiančiojo vado tauta sunaikins miestą ir šventyklą. Jo galas ateis lyg potvynis, iki pat galo vyks karas ir skirtasis niokojimas“.

Svarbu pastebėti, kad buvo pasakyta, jog Jėzus bus nužudytas ne dėl Savo kaltės. Jėzus mirė už mūsų kaltes. Jis pats buvo be nuodėmės. Jis tam ir atėjo, kad mus išpirktų iš nuodėmės užtrauktos pražūties. Tačiau su Jėzaus mirtimi dar neužsibaigia žydams skirtas malonės laikas. Skaitome toliau.

„Vieną septynetą Jis sudarys stiprią Sandorą su daugeliu, per pusę septyneto sustabdys aukojimą ir atnašavimą. Vietoj jų bus siaubingoji pabaisa, iki skirtoji pražūtis bus išlieta ant niokotojo“. (Dan 9, 27)

„Per pusę septyneto“ – Kristaus mirtimi, praėjus trim su puse metų po Jo krikšto, šešėlinė aukų sistema, kuri ilgus šimtmečius tarnavo kaip laikina nusidėjėlių gelbėjimo priemonė, prarado savo prasmę. Tikrovė susitiko su šešėliu. Tikrovė buvo Kristus – Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę. Šešėlis tik rodė į Jį. Jėzui mirus už pasaulio nuodėmę, šešėlis pasitraukė, tiesiog jį pakeitė Kristus.

Liko dar treji su puse metų. Tai buvo ypatingas laikas Izraeliui, kaip Dievo pasirinktai Abraomo palikuonių tautai – būti išskirtine Dievo išrintąja tauta. Pareikalavę iš Romos valdžios atstovo Piloto nukryžiuoti Jėzų Kristų, žydai pademonstravo savo maištą prieš Dievą. Tačiau Dievas dar pratęsė jų malonės laiką trim su puse metų. Per tą laiką Jėzaus pasekėjai skelbė Kristaus Evangeliją – Jo mokslą – tarp žydų. Žydų dvasinių vadų kantrybė išseko, ir jie griebėsi kraštutinių priemonių. Po galingo Stepono pamokslo žydai „baisiai įniršo ir ėmė ant jo griežti dantimis… Taip jie mušė  akmenimis Steponą… Pagaliau jis užmigo“. (Apd 7, 54–60) Pamatę, kad Dievas už tokį įžūlumą jų nenubaudė, žydai dar labiau suįžūlėjo. „Aną dieną prasidėjo didelis Jeruzalės Bažnyčios persekiojimas. Visi, išskyrus apaštalus, išsisklaidė Judėjos ir Samarijos apylinkėse“. (Apd 8, 1) Būtent Stepono kankinio mirties laikas laikomas žydų malonės laiko užsibaigimu. Būtent tada suėjo 490 žydams pažadėtųjų metų laikas. Dabar reikėjo laukti Dievo pasmerkimo: „Ateisiančiojo vado tauta sunaikins miestą ir šventyklą. Jo galas ateis lyg potvynis, iki pat galo vyks karas ir skirtasis niokojimas“.

Ar buvo galima tikėtis ko nors geresnio, pasmerkus baisioms kančioms ir žiauriai mirčiai nekaltą Dievo Sūnų? Kai Pilotas atsisakė pasmerkti Jėzų kaip nekaltą, atsakomybę su visomis pasekmėmis prisiėmė žydų tauta su savo vadais priešakyje: „Jo kraujas [tekrinta] ant mūsų ir mūsų vaikų!“ (Mt 27, 25)

Netrukus, 70 metais po Kristaus gimimo, romėnai užpuolė Jeruzalę, sudegino ir nugriovė Šventyklą, daugybė žydų žuvo.

Apaštalas Paulius vėliau pareiškė žydams: „Pirmiausia jums turėjo būti skelbiamas Dievo žodis; kadangi jūs jį atmetate ir patys laikote save nevertais amžinojo gyvenimo, tai mes kreipiamės į pagonis“. (Apd 13, 46) Izraelio tauta praranda išrinktosios tautos statusą. Evangelija imta skelbti pagonių pasaulyje.

Šita pranašystės dalis apie septyniasdešimt septynetų, arba 490 metų, išsipildė. Tačiau iš pirmosios pranašystės apie 2300 metų „išnaudojome“ tik 490 metų. Taigi iki dangiškosios Šventyklos valymo liko dar 1810 metų. Pradine data imant tuos pačius 457 metus iki Kristaus, 490 metų, skirtų žydų tautai, užsibaigia 34 metais po Kristaus, Stepono nužudymu. Prie jų pridėjus likusius 1810 metų, gauname 1844 metus po Kristaus. Būtent tada turėjo prasidėti dangiškosios Šventyklos valymas.

Pirmame tarnavimo Šventykloje etape nusidėjęs žmogus atgailaudamas ir aukodamas nurodytą auką atleidimą galėjo gauti tik už netyčiomis padarytas nuodėmes. „Kunigas atliks permaldavimą jo labui už klaidą, kurią jis netyčiomis padarė, ir jam bus atleista“. (Kun 5, 18) Tyčiomis padaryta nuodėmė negalėjo būti suderinama su Dievu. Kaltasis turėjo gauti bausmę. Tas tarnavimas, kuris tęsėsi ištisus metus, simbolizavo Dievo malonės laiką, kada kiekvienas žmogus gali atsiversti, atgailauti dėl savo nuodėmių ir pradėti naują gyvenimą su Dievu.

Tačiau Permaldavimo dienos tarnavimas buvo skirtas pašalinti Šventykloje susikaupusias nuodėmes. Jeigu kasdieninio tarnavimo metu kunigas atlikdavo nusidėjėlio suderinimą su Dievu ir simbolizavo tarpininką, užtarėją, tai Permaldavimo dieną vyriausiasis kunigas užimdavo lyg kad teisėjo vaidmenį. Jis atliko Šventyklos valymą nuo nuodėmių, jis nurodė tikrąjį kaltininką – atpirkimo ožį, ir nuteisė jį mirti. Izraeliui Permaldavimo diena reiškė teismą. Permaldavimo dienai artėjant izraelitai turėjo labai rūpestingai permąstyti savo elgesį, o pačią Permaldavimo dieną praleisti labai susikaupę. „Tą dieną nedirbsite jokio darbo, nes tai Permaldavimo diena, kurią atliekamas permaldavimas jūsų labui Viešpaties, jūsų Dievo akivaizdoje. Iš tikrųjų, kas tą dieną nepasninkautų, bus pašalintas iš savo tautos. O kas tą dieną dirbtų kokį darbą, tą Aš ištrinsiu iš tautos“. (Kun 23, 28–30)

Kadangi 1844 metai po Kristaus siekia mūsų laikus, tai žinome, jog Senojo Testamento Šventykla seniai nebeegzistuoja, panaikintas ir šešėlinis tarnavimas. Dabar pas Dievą mes einame nebe per gyvulių aukas, o per Jėzų Kristų. Tad ir išpranašautas Šventyklos valymas reiškia ne laikinąją, o dangiškąją Šventyklą.

Kas Naujajame Testamente vadinama Šventykla? Dovydas Šventykla vadina patį Dievo sostą: „Viešpaties šventumo būstas – Jo Šventykla. Viešpaties sostas stovi danguje“. (Ps 11, 4) Pranašai taip pat patvirtina tą faktą. „Karaliaus Uzijo mirties metais regėjau Viešpatį, sėdintį aukštame ir didingame soste. Šventyklą buvo pripildęs Jo apdaras“. (Iz 6, 1) Bet tai ne viskas. Naujojo Testamento laikų apaštalas Paulius klausia: „Ar nežinote, kad jūsų kūnas yra Šventykla jumyse gyvenančios Šventosios Dvasios, kurią gavote iš Dievo, ir kad jūs nebepriklausote sau? Iš tiesų esate brangiai nupirkti. Tad šlovinkite Dievą savo kūnu!“ (1Kor 6, 19–20)

Kalbant apie Šventyklos valymą, negalima neatkreipti dėmesio į abi paminėtas Šventyklas. Jos abi yra suteptos, abi turi būti išvalytos.

Kalbant apie dangiškąją Šventyklą, prisiminkime, kad Permaldavimo dieną pasikeisdavo tarnavimo vieta. Metinis tarnavimos vykdavo Šventyklos kieme ir šventojoje dalyje, o Permaldavimo dienos tarnavimas vykdavo šventų švenčiausioje dalyje, kur buvo Sandoros Skrynia su Įstatymo Plokštėmis ir Malonės Sostas, kuris simbolizavo Dievo sostą danguje. Tuo tarnavimu būdavo išvaloma būtent ši – šventų švenčiausioji dalis nuo švento Įstatymo sutepimo žmonių nuodėmėmis. Tuo pačiu būdavo galutinai apvalomi atgailavę nusidėjėliai, sunaikinant jų per metus darytas nuodėmes. Matome, kad ir tada vykdavo abiejų šventyklų valymas.

Panašiai ir dabartiniu metu – nuo 1844 metų. Apaštalas Petras rašo: „Mat jau metas prasidėti teismui nuo Dievo namų, bet jeigu jis pirmiausia prasideda nuo mūsų, tai koks galas laukia tų, kurie neklauso Dievo Evangelijos?“ (1Pt 4, 17) Apaštalas labai aiškiai pasako, kad pirmiausia teismas prasideda nuo „Dievo namų“ – mūsų, tikinčiųjų. Taigi Šventyklos valymas, pasak Danieliaus, prasideda 1844 metais Bažnyčios – tikinčiųjų, apvalymu ir dangiškosios Šventyklos valymu.

Dabar galima trumpai pasakyti, kad Dievo teismas apima ilgą laiką ir kelis etapus. Apreiškimo 14 skyriuje Jonas rašo: „Ir aš pamačiau kitą angelą, lekiantį dangaus viduriu, turintį paskelbti žemės gyventojams, visoms tautoms, gentims, kalboms ir žmonėms amžinąją Evangeliją. Jis šaukė galingu balsu: ‘Bijokite Dievo ir atiduokite Jam pagarbą, nes atėjo Jo teismo valanda; nuolankiai pašlovinkite dangaus ir žemės, jūros ir vandens šaltinių Sutvėrėją“. (Apr 14, 6–7) Sugretinant kitas pranašystes išeina, kad Pirmoji angelo žinia apie amžinosios Evangelijos paskelbimą visame pasaulyje, liečia devynioliktą šimtmetį. Tada turėjo prasidėti dangiškosios Šventyklos valymas. Tam tikra prasme tai „Dievo teismo valanda“. Šitą etapą Rašto tyrinėtojai dažnai vadina Tiriamuoju teismu. Vykdomoji teismo dalis įvyks tik po tūkstantmečio.

Taigi 1844 metais mūsų Vyriausiasis Kunigas – Jėzus Kristus imasi teisėjo vaidmens ir pradeda valyti Savo Bažnyčią.

O kas turi įvykti Tiriamojo teismo metu, kada dangiškoji Šventykla valoma? Per laikotarpį nuo Kristaus laikų iki 1844 metų krikščionybė išgyveno didelę krizę. Tyras Kristaus mokslas buvo pakeistas tradicijomis, žmonių filosofijomis ir daugeliu dalykų, paimtų iš kitų, pagoniškų, religijų.

Judas laiške tikintiesiems ragina laikytis pradinio Kristaus įvesto mokslo. „Mylimieji, aš labai norėjau parašyti jums apie bendrąjį mūsų išganymą ir jaučiu reikalą rašyti jums raginimą, kad kovotumėte už tikėjimą, vieną kartą visiems laikams duotą šventiesiems“. (Jud 3)

„Taigi prisimink, nuo kur nupuolei, atsiversk ir vėl imkis pirmykščių darbų, o jeigu ne, jei neatsiversi, tai Aš ateisiu ir išjudinsiu iš vietos tavo žibintuvą“. (Apr 2, 5) Po ilgų tradicinės bažnyčios savivaliavimo laikų pagaliau Dievas sudarė sąlygas Savo Bažnyčiai grįžti prie pradinio Kristaus mokymo. Tam laikui nusilpo draudimas skaityti Šventąjį Raštą, įsikūrė Biblijos Draugijos, kurios vertė ir spausdino Šventąjį Raštą į visas pasaulio kalbas. Ištobulinta knygų spausdinimo įranga – nebereikėjo ranka perrašinėti tos didžiulės knygos. Biblija tapo prieinama kiekvienam norinčiam skaityti, vyko vieši Biblijos studijų renginiai… Tikintieji galėjo rinktis – priimti tyrą Kristaus mokslą ar likti prie žmogiškų tradicijų. Tiriamojo teismo metu, kuris prasidėjo 1844 metais ir tęsis iki Kristaus atėjimo – Dievas gali įvertinti kiekvieno žmogaus asmenišką pasirinkimą. Būtent tuo metu žmonių vardai įrašomi į Kristaus gyvenimo knygą.

Vėliau, kai kalbėsime apie „mažojo rago“ veiklą ir Trijų angelų žinią iš Apreiškimo knygos, matysime daugiau detalių ir aplinkybių.

Kodėl Dievas teismą pradeda nuo tikinčiųjų? Klausimas aktualus ir atsakymą randame Biblijoje. Bažnyčia netolimoje ateityje rengiasi sutikti į žemę sugrįžtantį Kristų. Apreiškimo knygoje aiškiai parašyta, kad, kai Kristus ateis: „Kas tik nebuvo rastas įrašytas gyvenimo knygoje, tas buvo įmestas į ugnies ežerą“. (Apr 20, 15) Grįždamas į žemę, Jėzus Savo rankoje turi knygą, kurioje surašyti visi visais laikais gyvenę Jo žmonės. Todėl aišku, kad tuo metu sąrašas turi būti užbaigtas. Kas atsivertė ir priėmė Kristų – įrašomas į Jo gyvenimo knygą. Jei vėliau jis apsigalvojo ir pasitraukė – išbraukiamas. Jo nebėra Jėzaus sąraše. Nedorėlių vardai apskritai ten nepateko. Todėl iki Jo atėjimo ir vyksta Tiriamasis teismas, kurio metu peržiūrimos tik save laikančių Kristaus pasekėjais bylos. Dievas nori apvalyti ir „perlydyti“ Savo žmones, kad jie vykdytų Jo įsakymus ir galėtų išstovėti teismo dieną. Todėl teismo žinia yra pats svariausias kvietimas siekti šventumo. Šiandieną atėjo metas: „Taigi, mylimieji, turėdami tokius pažadus, apsivalykime nuo visų kūno ir dvasios dėmių, Dievo baime padarydami savo šventumą tobulą“ (2Kor 7, 1). Jėzus, kaip Vyriausias Kunigas, šiuo metu tarnauja dangaus Šventyklos šventų švenčiausioje vietoje, kur yra Dievo įsakymai. Todėl ir tikinčiųjų pretenzijos į Bažnyčios narystę vertinamos pagal jų požiūrį į tą šventą Dievo Įstatymą.

Apaštalas Paulius rašo: „Kaip Dievo bendradarbiai norime jus įspėti: neimkite Dievo malonės veltui! Jis sako: ‘Aš išklausiau tavęs priimtinu metu, Aš tau pagelbėjau išganymo dieną’. Štai dabar palankus metas, štai dabar išganymo diena!“ (2Kor 6, 1–2)

Permaldavimo diena senovėje buvo ypatingas laikas širdžiai ištirti, atgailauti ir pasirengti, ir kiek svarbesnė turi būti dabartinė apvalymo diena, kurią gyvename nuo 1844 metų. Kaip ir teismo dieną senovėje, Dievas nori mus apvalyti nuo nuodėmių. Mūsų gyvenime Tiriamasis teismas ypač svarbus, kadangi Dievas siekia paruošti mus, kad mes galėtume išstovėti.

Kitoje temoje plačiau apžvelgsime teismo vaizdą, ir ne tik tikinčiųjų, bet kiekvieno žmogaus, kada nors gyvenusio ar gyvenančio žemėje.

autorius

Danielius Oželis. Pastorius. Lietuvos Biblijos draugijos redakcinės komisijos narys. Ilgus metus tarnavo Septintosios dienos adventistų bažnyčios Lietuvoje prezidentu. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, daug jėgų įdėjo siekdamas atkurti Bažnyčia po ilgus metus trukusios priespaudos. Šiuo metu dirba Plungėje ir Skuode. Kiti autoriaus įrašai

pasidalink

Rašyti komentarą

Komentarai

Komentarų kol kas nėra.

tavo komentaras

galerija

Nuotraukų nėra

mes kitur

Kviečiame ir Tave prisijungti prie mūsų šiuose socialiniuose tinkluose!

prenumerata

Jau turime 40 prenumeratorius!

x

Gavėjas:

arba uždaryti langą

Jūs naudojate labai seną, lėtą ir nesaugią interneto naršyklę. Išnaudokite visas interneto galimybes — mes nuoširdžiai rekomenduojame išbandyti Firefox!