O Dievas mums parodė Savo meilę tuo, kad Kristus numirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai. (Laiškas romiečiams 5, 8)
Martynas Niemoleris (Martin Niemoller), vokiečių protestantų teologas, ilgus mėnesius sėdėjo viename iš Hitlerio kalėjimų. Tomis dienomis jis gvildeno gyvenimo ir mirties klausimus. Mąstydamas apie didžiulę Dievo meilę jam, jis pervertino savo gyvenimą. Jis tyliai meldėsi: „Viešpatie, daugiau nebegaliu priešintis Tavo meilei. Priimu Tavo atleidimą. Tikiu, kad esu Tavo vaikas“. Niemolerį kankino mintis, kad jis to nevertas, ir kaltės jausmas. Jis jautėsi netikęs, nuodėmingas ir nutolęs nuo Dievo. Tačiau sunkiomis kalėjimo sąlygomis jis dvasiškai pasikeitė.
Pagaliau išėjęs iš kalėjimo Niemoleris įžvalgiai pastebėjo: „Prisireikė daug laiko, kol supratau, kad Dievas nėra priešas Savo priešams“. Šią tiesą nuostabiai suformulavo apaštalas Paulius: „o Dievas mums parodė Savo meilę tuo, kad Kristus numirė už mus, kai te be buvome nusidėjėliai. Tad dar tikriau dabar, kai esame nuteisinti Jo krauju, būsime Jo išgelbėti nuo rūsčios bausmės. Jeigu, kai dar buvome priešai, mus sutaikino su Dievu Jo Sūnaus mirtis, tai juo labiau mus išgelbės Jo gyvybė“ (Laiškas romiečiams 5,8–10). Kai mes buvome Jo priešai, Jis buvo mūsų draugas. Kai atgręžėm Jam nugaras, Jis atsisuko į mus veidu. Kai bėgome nuo Jo, Jis bėgo pas mus. Jo malonės šlovė pasireiškia tuo, kad Jis priima nepriimtinus, atleidžia tai, kas ne dovanotina, ir myli ne mylimus. Kadangi mums atleista, mes galime atleisti kitiems. Kadangi esame mylimi, galime mylėti.
Ši mintis didingai išreikšta Elenos Vait knygoje „Kelias pas Kristų“: „Su kuo palyginti tokią meilę? Dangiškojo Karaliaus vaikai! Koks brangus pažadas! Tema giliausiems apmąstymams! Sau lygių neturinti meilė pasauliui, nusigręžusiam nuo Jo! Ta mintis nuramina sielą, o protas paklūsta Dievo valiai“ (p. 15). Tokia yra gerosios malonės naujienos Evangelija.
Besąlygiška, nesikeičianti Dievo meilė yra pagrindinė Biblijos tema. Atsivertę Jo Žodį, mes akis į akį patiriame Jo meilę.
Markas Finlis
