Kas gi mus atskirs nuo Kristaus meilės? Ar vargas? ar priespauda? ar persekiojimas? ar badas? ar nuogumas? ar pavojus? ar kalavijas? […] Tačiau visa mes lengvai nugalime per Tą, kuris mus pamilo. (Laiškas romiečiams 8, 35. 37)
Vienas žmogus, vardu Dirkas Petersas (Dirk Pieters), kalėjime laukdamas savo bausmės, parašė jaudinantį paguodos laišką moteriai, kurią jis vadino „mano mylimoji sesuo ir žmona Velmot (Wellemoet)“. Jis pamėgino išsakyti jo širdį gaivinusią viltį. Dirkas pacitavo Kristaus žodžius: „Taip ir jūs dabar nusiminę, bet Aš jus vėl pamatysiu; tada jūsų širdys džiūgaus, ir jūsų džiaugsmo niekas iš jūsų nebe atims“ (Evangelija pagal Joną 16, 22).
Dirkas pamėgino atkreipti žmonos dėmesį į būsimąjį džiaugsmą, kai jie vėl susitiks Kristaus Artume. Jis rašė: „Raginu tave, […] mano mylimiausioji, […] artinkimės teisinga širdimi, kupina tikėjimo ir užtikrintumo. […] Pavedu tave Dievui“.
Jis įveikė savo sielvartą. Jis nesileido sugniuždomas esamų aplinkybių. Jis citavo raminančius Pauliaus žodžius: „Kas gi mus atskirs nuo Kristaus meilės? […] Tačiau visa mes lengvai nugalime per Tą, kuris mus pamilo“ (Laiškas romiečiams 8, 35.37).
Dirkas žvelgė į amžinąją realybę. Jis žvelgė anapus grotų ir kalėjimo sienų. Jis sugebėjo patvirtinti, kad absoliučiai niekas – nei gyvenimas, nei mirtis, ničniekas visoje kūrinijoje negali tikinčiojo atskirti nuo Dievo meilės Jėzuje Kristuje. Tuo Dirkas sugebėjo pasidalyti savo sunkiausią valandą.
Kai mūsų gyvenimas eina į pabaigą, Jėzaus pažadėtas amžinasis gyvenimas tampa mūsų vienintele viltim. Žvelgdami mirčiai į akis, mes suvokiame, kad Jėzaus pažadas apie amžinybę viską pakeičia. Jausmas, kad šis gyvenimas – dar ne pabaiga, įkvepia mums naują viltį.
Elena Vait rašė: „Tokia laimė, kurios ieškome tik sau, nejausdami pareigos kitiems, – nepastovi ir greitai praeina. Ji išnyksta, o sielą slegia vienatvė ir liūdesys. Tačiau tarnavimas Dievui teikia džiaugsmą ir pasitenkinimą. Krikščionis nepaliktas klaidžioti neaiškiais keliais. Jis nėra paliktas nereikalingiems sielvartams ir nusivylimams. Jei neturime malonumų šiame pasaulyje, vis dėlto galime būti linksmi, laukdami būsimojo gyvenimo“ („Kelias pas Kristų“, p. 117).
Kristuje mes žvelgiame į „anapusinį“ gyvenimą. Per Tą, kuris mus myli, esame daugiau nei nugalėtojai. Niekas mūsų negali atskirti nuo Jo meilės. Žvelkite į Jį kasdien, ir teprisipildo jūsų širdis drąsos. Žvelkite į Jį kasdien, ir teprisipildo jūsų gyvenimas džiaugsmo. Žvelkite į Jį kasdien, ir teprisipildo jūsų siela vilties.
Markas Finlis
