Apaštalai prašė: „Sustiprink mūsų tikėjimą“. (Evangelija pagal Luką 17, 5)
Jie ištvėrė ilgus įkalinimo, izoliacijos ir net brutalaus smurto metus. Tačiau iš kažkur Libane atsiradę veidai viso šito neatitiko. Nors ilgai išbuvę įkaitais, jie neatrodė palaužti. Jų plačios šypsenos ir lengvas juokas liudijo visai ką kita.
Kai 1991 metų gruodį buvo išlaisvintas Teris Andersonas, paskutinysis amerikiečių įkaitas Libane, jis su savo bendražygiais pagaliau galėjo papasakoti savo šiurpią istoriją. Ją išklausius, buvo sunku patikėti, kaip jie galėjo išgyventi ir neprarasti sveiko proto. Jie pasakojo apie belanges kameras, nedaug didesnes už karstą, kuriose labai trūko oro. Apie nepakenčiamą karštį dieną ir šaltį naktį, apie tuos pačius metų metais dėvėtus skarmalus. Jie pasakojo apie nešvarius raiščius akims, nuo kurių prasidėdavo akių uždegimai, apie plieno grandines, kurias nuimdavo tik kartą per dieną dešimčiai minučių – nueiti į tualetą, kurį atstojo duobė žemėje. Apie tokį menką maisto kiekį, kurio vos užtekdavo gyvybei palaikyti ir kuris paprastai buvo valgomas tamsoje.
Beveik visi įkaitai buvo mušami, kai kurie taip žiauriai, kad liko luoši visam gyvenimui. Teris Andersonas prisiminė, kaip girdėjo gretimoje kameroje kosėjant ir savo skysčiais mirtinai paspringstant kalinį, kuris sirgo plaučių uždegimu.
Kas palaikė Terį Andersoną per tas 2455 dienas nelaisvėje? Jis sakė, jog tai buvo Biblija ir jo naujagimės dukters, kurios jis dar nebuvo matęs, nuotrauka. Nelaisvėje jis iš naujo atrado savo tikėjimą.
Panašų atradimą padarė ir prancūzų įkaitas Rodžeris Aukvas (Roger Auque). Išėjęs į laisvę, jis pasakė paprastai: „Anksčiau aš netikėjau Dievą, o dabar tikiu“.
Įkaitas Benjaminas Veiras (Benjamin Weir) vieną dieną savo kameroje pakėlė akis aukštyn ir pamatė tris nuo lubų nukarusias vielas. Šios vielos kažkodėl jam priminė ištiestus Dievo pirštus vienoje iš Mikelandželo freskų Siksto koplyčioje. Veiras prisimena: „Jos man simbolizavo palaikančią, sąmoningai virš manęs ištiestą Dievo ranką“.
Tose tamsiose Libano kamerose išsiskleidė tikėjimas. Vieniši žmonės rado jėgų išlikti. Jų išlikimo ir geros nuotaikos išėjus į laisvę priežastis buvo tai, ką įkaitai vadino „užrakintų durų bažnyčia“. Jie reguliariai pravesdavo krikščioniškas apeigas, laužydavo duoną. Jie palaikė savo tikėjimą gyvą, o tikėjimas palaikė gyvus juos.
Mat „tikėjimas palengvina visas naštas ir pašalina bet kokį nuovargį“ („Pranašai ir karaliai“, p. 175). „Tikėjimas – tai dvasinė ranka, kuri paliečia begalybę“ („Liudijimai“, t. 6, p. 467).
Te jūsų tikėjimas kyla į dangų ir šiandien suteikia jūsų sielai energijos.
Markas Finlis
