Kaip debesis pamažu nyksta ir praeina, taip žengiantis žemyn į šeolą niekada nebegrįžta. Į savo buveinę jis nebesugrįš, jo namai daugiau jo nebepažins. (Jobo knyga 7, 9–10)
Neilgai trukus po to, kai per savo evangelistinius susirinkimus Filipinuose pamokslavau apie mirtį, per Legazpio miestą prasiautė taifūnas. Į susirinkimus ateidavo Filipinų armijos karininkas. Jis įdėmiai klausėsi, kas Biblijoje pasakyta apie mirtį.
Tąsyk, maždaug vidurnaktį jį pažadino galingas vėjo kaukimas. Pašėlusiai daužėsi blaškomos jo namo langinės. Pro langų plyšius kiaurai košė vėjas. Į stogą įnirtingai plakėsi lietus. Kai karininkas atmerkė akis, jis išvydo gražų pavidalą prie savo lovos. Jis neteko žado. Tai buvo jo žmona!
Jos oda buvo sveikai rausvo atspalvio. Ilgi, banguojantys, juodi plaukai. Jos gražios rudos akys atrodė tokios skaisčios ir viliojančios. Jis neabejojo, kad tai jo žmona, tačiau ne šešiasdešimtmetė. Tai buvo sugrįžusi iš praeities jo 35 metų žmona.
Ji ištiesė į jį ranką ir pažįstamu balsu ištarė: „Brangusis, aš taip tavęs pasiilgau. Trokštu tave apkabinti.“
Pulkininkas taip pat panūdo ją apglėbti, tačiau prisiminė Biblijos pamoką apie mirtį. Jis prisiminė, kad Biblijoje pasakyta: „Kaip debesis pamažu nyksta ir praeina, taip žengiantis žemyn į šeolą niekada nebegrįžta. Į savo buveinę jis nebesugrįš, jo namai daugiau jo nebepažins“ (Jobo knyga 7, 9–10). Jo atminty atgijo ir viena eilutė iš Apreiškimo Jonui knygos: „O tai yra demonų dvasios, darančios ženklus“ (Apreiškimas Jonui 16, 14). Jis prisiminė, kas parašyta Antrame laiške korintiečiams 11, 14: „Nes pats šėtonas sugeba apsimesti šviesos angelu“.
Pulkininkas suprato, kad nors ir kaip šis pavidalas prie jo lovos panašus į jo žmoną, nors ir koks girdėtas yra tas balsas, tai ne ji. Taigi jis pakėlė akis ir pasakė: „Jėzaus Kristaus vardu, pranyk! Pranyk, Jėzaus vardu!“
Kitą dieną papasakojęs man šią istoriją Filipinų karininkas ją užbaigė žodžiais: „Ir tiesiog mano akyse tas pavidalas dingo“.
Biblija kalba labai aiškiai. Mirusieji negali bendrauti su gyvaisiais. Bet koks balsas, kuris sudrumsčia mirties tylą, nėra Dievo balsas. Tai demono, apsimetusio mūsų mirusiu artimuoju, balsas. Argi šėtonas nepasinaudoja žmonėmis jų didžiausios širdgėlos akimirką? Juk jis tenori pelnyti šeimos narių meilę, įsikūnijęs į žmogų, kurį jie mylėjo ir kurio gedi! Velnias yra melagis (žr. Evangelija pagal Joną 8, 44).
Kad viskas atrodytų tikroviškiau, velnias pasinaudoja mūsų psichika, spiritistais ir ateities pranašautojais. Tiesus Dievo Žodžio mokymas yra aiškus: „Mirusieji nebežino nieko“ (Mokytojo knyga 9, 5).
Įsigilinkite į biblinį mokymą ir išvengsite tūkstančių pavojų.
Markas Finlis
