Mes žinome, jog mūsų senasis „aš“ yra nukryžiuotas kartu su Juo, kad būtų sunaikintas nuodėmės kūnas ir kad daugiau nebevergautume nuodėmei (Rom 6, 6).
Klausimai apie pasišventimo krizę, apsivalymą bei prisipildymą Šventąja Dvasia žmonėse sukelia įvairiausius samprotavimus bei nuomones. Daugelis mėgina teigti, jog pasišventimas ir atsivertimas įvyksta vienu ir tuo pačiu metu. Ir nors Dievo sumanymu taip ir turėtų būti, tačiau realiame gyvenime pradinis atsivertimas bei absoliutus nuolatinis savęs išsižadėjimas dažnai vienas nuo kito atsilieka laiko požiūriu. Tai visai nereiškia, kad atsivertimas nėra savęs pašventimo pasireiškimas. Tačiau žmogiškoji širdis, net ir atsivertusi, dažniausiai, nepasilieka paklusnumo būsenoje, bet svyruoja tarp visiškos priklausomybės nuo Dievo ir priklausomybės nuo savojo „aš“. Šis liguistas svyravimas galų gale priveda prie krizės – visiško pasišventimo krizės.
Pastebime, kad įvairių žmonių atsivertimo patirtis taip pat skirtinga. Vienam žmogui atsivertimas – tai milžiniškas perversmas, kitam jis įvyksta beveik nepastebimai. Užaugusiems krikščioniškose šeimose miela žinoti, kad atsivertimas gali įvykti beveik nepastebimai, nežinant tikslios datos, laiko ar aplinkybių kada tai įvyko. Atkreipkime dėmesį į kitą atsivertimo aprašymą: „Kaip ir vėjas, neregima jėga Kristus nuolat darbuojasi širdyje. Ji keičiama po truputį, žmogui gal net nepastebimai, ir siela linksta prie Kristaus. Tai gali vykti mąstant apie Jį, skaitant Šventąjį Raštą, klausantis pamokslo.“ Šis teiginys mus džiugina, argi ne? Vadinasi, mes galime nieko nepastebėti. Tačiau pažvelkime dar į vieną sakinį: „Ir staiga, Dvasiai paraginus, siela mielai atsiduoda Jėzui.“ Jūs pastebėjote perėjimą? Staiga! Kai Dvasios kvietimas aiškiai suvokiamas! „Daugelis tai vadina staigiu atsivertimu, tačiau jis yra ilgo Dievo Dvasios darbo, kantraus, ilgalaikio proceso, vaisius.“ (Su meile iš Dangaus, 149 p.)
Net jei atsivertimas ir gali įvykti nepastebimai, tai apie visišką atsidavimą to pasakyti negalima. Visiškas atsidavimas jums bus krizė, kurią būtinai pajusite. Knygoje „Kelias pas Kristų“ (skyriuje „Pasišventimas“ 45 p.) yra pasakyta, kad „kova su savimi – pati sunkiausia kova, kokia tik gali būti.“ Tokia kova nepraeis nepastebėta.
Morisas L.Vendenas
