II dalis
Dėl ligos Jen negalėjo valgyti, bet ją stiprino nepasotinamas Dievo Žodžio alkis. Dvi savaites praleidusi mieste, ji sugrįžo pas savo šeimą kaime. Bet jos būklė pablogėjo. Maždaug po mėnesio Jen brolienė paskambino pastoriui Hanui su liūdna žinia, kad Jen netrukus mirs.
Vinai su Bažnyčios nariais visą laiką meldėsi už Jen ir už visą jos kaimą. Išgirdę šią žinią, jie tučtuojau susirinko ir ėmė uoliai melsti Dievo įsiterpimo. Jie karštai meldėsi dvi valandas, remdamiesi psalme 30-ąja dėl Jen gyvybės. Jie įtikinėjo Dievą, sakydami: „Jei leisi Jen mirti, kas šlovins Tavo vardą tame kaime?“ Baigdami maldą, jie pajuto juos užliejusią ramybę ir užtikrinimą, kad Dievas ją išgydys.
Po dar vienos bendros maldos sesijos kitą dieną pastorius Hanas paskambino pasiteirauti, ar pagerėjo Jenos sveikata. Jis sužinojo, kad ji be sąmonės ir vos gyva. Kalbėdamasis su Jen broliene, netikinčia, jis ėmė karštai jos maldauti: „Ar tu myli Jen? Jei taip, paklausyk! Mes meldžiamės, kad Dievas išgydytų ją. Dabar tik Jis gali padėti! Prašau atsinešti Jen knygą, vadinamą Biblija, atsiversti 30 psalmę, atsiklaupti prie Jen ir perskaityti žodžius, įdedant eilutėse Jen vardą. Dievas gali ją išgydyti“, – atkakliai tvirtino jis. Kitame telefono linijos gale buvo tylu. Padėjęs telefono ragelį, pastorius Hanas nebuvo tikras, ar Jen brolienė padarys tai, ko jis prašė, bet jų grupelė ir toliau vieningai meldėsi, pasitikėdami Dievu.
Po kelių dienų pastorius Hanas kartu su Vinais nuvyko į tą kaimelį. Juos pasitiko džiaugsmingi visiškai atsigavusios Jen, jos brolienės ir kitų buvusių netikinčiųjų šūksmai, jie visi garbino Viešpatį.
„Neilgai trukus po pastoriaus Hano skambučio Jen nustojo kvėpuoti, – papasakojo brolienė. – Aš ją nuprausiau ir jau ruošiausi aprengti jos kūną laidotuvėms, kai staiga prisiminiau, ką man telefonu buvo sakęs pastorius Hanas. – Atsigręžusi į jį, ji džiugiai kalbėjo toliau. – Jokios kitos vilties nebuvo, tik jūsų planas. Kai padariau tai, ko manęs prašėte, Jen pradėjo judėti po antklodėmis, į kurias buvo įsukta. Apstulbusi ir išsigandusi žiūrėjau, kaip ji ėmė energingai spardytis, mėgindama išsilaisvinti.
Tada ji atsisėdo. Negalėjau tuo patikėti, nes ji nebuvo sėdėjusi jau dvi savaites! Ji paprašė valgyti ir šįkart nevėmė. Tai tikras stebuklas!“
Jen ne tik sugrįžo į gyvenimą, bet ji visiškai pasveiko. Atsivėrus naujoms durims, pastorius Hanas, Vinai ir kiti Bažnyčios nariai pradėjo pasakoti kaimo gyventojams apie mylintį gyvybės Kūrėją ir Jo galingus žodžius, užrašytus Biblijoje. Per penkiasdešimt žmonių priėmė Kristų, o žinia apie stebuklą ir Dievo meilę jau plinta į kitus dar nepasiektus kaimus tame regione.
Ar šis stebuklas būtų įvykęs, jei šios nedidelės Namų bažnyčios tikintieji didmiestyje nebūtų norėję pasninkauti ir vieningai melstis už tą kaimelį? Kas nutiktų, jei mes pasektume savo brolių ir sesių iš Vietnamo pavyzdžiu, meldžiantis už nepasiektus žmones iš mūsų bendruomenių?
Melody Mason
