Bet dabar Kristuje Jėzuje jūs, kadaise buvusieji toli, esate tapę artimi dėlei Kristaus kraujo (Ef 2,13).
Ar jums niekada nekilo noras užduoti tokį klausimą: Ar vertas dangus, kad į jį veržčiausi ir ar tikrai man būtina amžinai gyventi su Dievu? Koks gi Dievo požiūris šiuo klausimu? Ar tikrai jam reikia mūsų ir ar Jis nori, kad būtume kartu? Ko gero viena didžiausių priežasčių, kuri mus skatina siekti patekti į dangų yra ta, kad Dievas labai nori mus ten pamatyti.
Dangaus rūmai, auksinės gatvės, gyvybės medžio vaisiai viskas paruošta, kad mus padarytų laimingais. Mes esame Dievo kūrimo viršūnė. Jis sutvėrė kiekvieną lapelį, kiekvieną žolės šapelį bei kiekvieną snaigę. Kiekviena žmogiškoji būtybė yra savita ir skiriasi viena nuo kitos. Kiekvienas žmogus yra Dievo mylimas taip, tarsi žemėje nebūtų kitos sielos, už kurią savo gyvybę atidavė Kristus. Jei atsisakysite priimti jums siūlomą išgelbėjimą ir nuspręsite, kad dangus pasiekiamas sumokant per didelę kainą, tuomet per visą amžinybę jūs būsite Jo didžiosios mylinčios širdies vertinami kaip praradimas.
Ar jūs ruošiatės būti ten? O gal sakote: „Aš per toli nuėjau nusidėdamas ir niekad dangaus nepasieksiu. Nėra jokios galimybės būti išgelbėtam.“ Vienas paauglys kartą man tarė: „Jei aš pateksiu į dangų, tai taip nustebsiu, kad ne iškart nuspręsiu, ką man daryti.“
„Bet dabar Kristuje Jėzuje jūs, kadaise buvusieji toli, esate tapę artimi dėlei Kristaus kraujo“ (Ef 2, 13). Galbūt jūs per toli nuėjote nuo Viešpaties? Per Kristaus kraują jūs tampate Jam daug artimesni. Jums šiandien skirta Geroji Žinia. Jūs galite priimti išgelbėjimo dovaną bei per Kristaus kraują su Juo suartėti. Šiandien Jis jus kviečia įeiti į gelbėjančius tarpusavio santykius su Juo, kad galėtumėte turėti tvirtą krikščionišką įsitikinimą bei viltį amžinybei.
„Biblijoje išgelbėtųjų palikimas yra vadinamas Tėvyne (Hbr 11, 14–16). Ten Dangiškasis Ganytojas veda savo kaimenę prie gyvybės vandens versmių. Gyvybės medis duoda vaisius kas mėnesį ir medžio lapai tarnauja tautų gerovei. Ten yra amžinai trykštančių, skaidrių kaip krištolas versmių, o šalia jų linguojantys medžiai meta savo šešėlį ant takų, paruoštų Viešpaties atpirktiesiems. Ten plačiai nusidriekusios lygumos pereina į gražias kalvas, o Dievo kalnai aukštai iškėlę savo didingas viršūnes. Šiose ramiose lygumose, šalia gyvybės versmių Dievo tauta – taip ilgai keliavusi ir klajojusi – atras savo Tėvynę“ (Didžioji kova, 584 p.).
Morisas L.Vendenas
