Morisas L.Vendenas
Ne jums kovoti šiame mūšyje! Būkite pasiruošę, laukite ir liudykite pergalę Viešpaties, kuris su jumis, Judai ir Jeruzale! Nebijokite ir nedrebėkite! Išeikite prieš juos rytoj! Viešpats bus su jumis! (2 Met 20,17)
Žmogus atkeliavo į kitą vietą, į kitą šalį su žmona, galvijais, piemenimis, su savo giminaičiais. Tos žemės žmonės pasitiko jį ir paklausė: „Kaip tave vadinti?“ Jis atsakė: „Mane vadina Kilmingu tėvu“. – „Tikrai? O kiek tu turi vaikų?“ – „Vaikų … hm … aš neturiu vaikų.“ – „Tu neturi vaikų?“ Ir žmonės pradėjo juoktis. Paskui jie paklausė jo žmonos: „O koks tavo vardas?“ – „Mano vardas Tautų motina.“ – „Tai reiškia, ši tavo santuoka – antroji. O kiek tu turi vaikų?“ – „Hm … šiandien Kanaane puikus oras, ar ne?“ – „Kiek tu turi vaikų?“ – „Aš jų neturiu.“ – „O kiek tau metų?“ – „Devyniasdešimt.“
Tas žmogus ir jo žmona nuleidę galvas tarė: „Dievas pažadėjo mums daugiau negu galėjo ištęsėti. Reikia Jam padėti. Dievas tikriausiai padeda tiems, kurie ir patys sau padeda!“ Todėl jie sudarė planą. Šiandien Artimuosiuose Rytuose vis dar kyla problemų, kurios yra šio plano pasekmės.
O štai jau kitas žmogus, esantis rūmuose, papuoštuose marmurinėmis statulomis. Pačiame rūmų centre stovi dramblio kaulo sostas. Tas žmogus – Mozė. Dievas prisiartina prie jo ir sako: „Moze, tu išvesi Dievo tautą iš Egipto.“ O Mozė atsako: „Tu pasirinkai tinkamą žmogų. Aš ką tik baigiau karo akademiją, ir rytoj iš pat ryto imsiuos to reikalo.“ Ir jis imasi, ir kitą rytą nužudo egiptietį. Po to Mozė bėga į dykumą, netoli Sinajaus kalno, ir ten, to kalno papėdėje, keturiasdešimt metų gano avis. Dievas vėl jam apsireiškia ir sako: „Moze, dabar atėjo laikas išvesti izraelitus iš Egipto.“ – „O ne, ne, tik jau ne aš! Aš gimiau, kad būčiau piemuo.“ Dievas nusišypso ir kalba toliau: „Štai dabar tu jau pasiruošęs.“ Kai Mozė suvokė savo bejėgiškumą, jam neprireikė labai daug laiko, kad nuvestų tautą į didžią pergalę. Tauta irgi būtinai turėjo išmokti šią pamoką. Dievas tarė: „Ne jūs kariausite šį kartą, bet Viešpats kariaus už jus.“ Pirmiausia jiems reikėjo pradėti kovoti su priešais. Jiems būtinai reikėjo įsisąmoninti, kad Dievas turi galios įvykdyti savo pažadus, ir Jam nereikia mūsų pagalbos. Kai pripažįstame savo bejėgiškumą, esame žengę priešpaskutinį žingsnį pas Kristų.
