lr vėl Jis kalbėjo: „Dievo Karalystė panaši į žmogų, kuris beria dirvon sėklą. Ar jis miega ar keliasi, ar naktį ar dieną, sėkla dygsta ir auga, jam visiškai nežinant kaip. Žemė savaime duoda vaisių: pradžioje želmenį, paskui varpą, pagaliau pribrendusį grūdą varpoje“ (Mk 4, 26–28).
Būtų puiku, jei paklusę Kristui ir leidę Jam valdyti mūsų valią, iš karto imtume skinti pergalę po pergalės. Tačiau, deja, susidūręs su realybe krikščionis, kurio tikėjimas vis stiprėja, pamato, jog nuolat priklausyti nuo Dievo galios nėra taip lengva. Kai Dievas nori užauginti javą, Jis pasėja sėklą, iš kurios pirmiausia išauga želmuo, paskui varpa ir pagaliau – grūdas varpoje. Todėl nereikėtų nusivilti, kai sužinome, jog mūsų paklusnumas ne visada yra tobulas.
Pirmiausia, Dievas mus priima ne todėl, kad mes esame Jam paklusnūs, o dėl to, jog ateiname pas Jį, prisimindami Jėzaus, mirusio už mus ant kryžiaus, nuopelnus. Kai tikėjimu priimame auką, kurią Kristus paaukojo ant kryžiaus ir taip mus atpirko, Dievas mus priima ir užtikrina, kad būsime išgelbėti. Antra, Dievas pats vadovauja mūsų dvasiniam augimui.
Tik vienas kelias veda į pergalę ir paklusnumą – turime žvelgti į Jėzų, į Jo padarytą žygdarbį ir suprasti Jo ketinimus mūsų atžvilgiu. Kai dar tik kaupiame krikščioniškojo gyvenimo patirtį, ne visada pasitikime Juo ir visiškai pasikliaujame Jo galia. Kartais mes prisimename, kad patys šėtono nugalėti negalime, todėl ir nesistengiame to padaryti. Bet žvelgdami į Jėzų prašome, kad Jis mums padėtų, ir Jis tai daro. Kitą kartą pradedame manyti, kad kai ką galime nuveikti ir patys, ir tada pralaimime, ima nesisekti ir mes nupuolame. Tačiau nereikia be reikalo nusivilti. Dievas davė mums jėgų Jam paklusti, Jis ir atleis mums nuodėmes.
Knygoje „Kelias pas Kristų“ yra žodžiai, kuriuos derėtų užrašyti kiekvienos Biblijos viršelio vidinėje pusėje: „Yra žmonių, pažinusių atlaidžią Kristaus meilę, kurie tikrai trokšta tapti Dievo vaikais, bet supranta, kad jų charakteris yra netobulas, gyvenimas klaidingas, ir jie linkę abejoti, jog Šventoji Dvasia gali atnaujinti jų širdis. Tokiems aš pasakyčiau – neatsitraukite. Dažnai mums tenka nusilenkti ir verkti prie Kristaus kojų dėl savo klaidų ir trūkumų, tačiau nereikia prarasti drąsos. Net jei priešas mus nugalėjo, Dievas mūsų neapleidžia, neužmiršta, neatstumia. […] Nusivylę savo jėgomis, pasitikėkite mūsų Atpirkėjo galia. Šlovinkite Jį – mūsų sielų Gydytoją“ (65p.).
Morisas L.Vendenas
