Morisas L.Vendenas
Tikėdamas Abraomas paklausė šaukimo keliauti į šalį, kurią turėjo paveldėti, ir išvyko, nežinodamas kur einąs (Hbr 11,8).
Daugelį žmonių glumina Dievo veiksmai, aprašyti Senajame Testamente, ir jie dažnai priešina Senojo Testamento ir Naujojo Testamento Dievą. Vienas žmogus pasakė: „Senojo Testamento Dievas buvo baudžiantis Dievas. Jis žudė moteris, vyrus ir vaikus.“ Taip tas žmogus įsivaizdavo Senojo Testamento Dievą. Pažvelkime atidžiau į tą Senojo Testamento vietą, kur kalbama apie Dievo charakterį.
Štai matome žmogų, kuris paliko savo kraštą, savo artimuosius, savo tėvo namus. Ir iškeliavo, net nežinodamas kur, tik pasikIiaudamas Dievo pažadu, kad iš jo kils didi tauta. Tas žmogus pavadintas Dievo bičiuliu.
Greitai jis pasieks pažadėtąją žemę. Bet tai tik istorijos pradžia… Kraštą ištinka badas, ir Abraomas priverstas laikinai ieškoti prieglobsčio Egipte. Ten paaiškėja, kad jam trūksta tikėjimo. Bijodamas, kad Dievas nesugebės apginti Saros, jo žmonos, kuri buvo graži moteris, Abraomas nutaria „padėti“ Dievui. Jis sako ne visą tiesą (kuri iš tikro yra melas), kad Sara – jo sesuo. Tada faraonas, Egipto karalius, pamatęs jos nuostabų grožį, paima ją į savo rūmus ketindamas padaryti savo žmona.
Kaip į tai reagavo Dievas? Ar Jis įsakė kristi ugniniam lietui ant Abraomo galvos? Ar Jis paliko Abraomą arba Sarą be globos? Argi Jis tarė Abraomui: „Koks gi tu Man bičiulis, jei taip elgiesi – nenoriu su tavimi turėti jokių reikalų“? Bet Viešpats baudė faraoną ir jo namus didelėmis nelaimėmis dėl Sarajos (Saros), Abraomo žmonos (Pr 12, 17). „Faraonas suprato, kad šį žmogų gerbia Dangaus Dievas, ir jis bijojo laikyti savo karalystėje asmenį, kuris taip akivaizdžiai yra Dievo malonėje“ (Patriarchai ir pranašai, 97p.).
Argi šį žmogų galėjo globoti Dievas? Argi tai įmanoma? Abraomas nusidėjo, jo tikėjimas susvyravo, bet jis ir toliau liko Dievo vaikas. Tai visiškai nereiškia, kad Dievas pateisino Abraomo melą. Tačiau iš viso šio įvykio aišku, kad Dievas buvo palankus pačiam Abraomui.
Akivaizdu, kad Abraomo draugystė su Dievu buvo pagrįsta ne atsitiktiniais gerais darbais ar poelgiais, o kažkuo esmingesniu. Koks nuostabus Senojo Testamento Dievo, Jo gailestingumo, Jo teisingumo ir meilės paveikslas!
