Ir švęskite Mano šabus, idant jie būtų ženklas Man ir jums, kad žinotumėte, jog Aš esu Viešpats, jūsų Dievą (Ez 20, 20).
Dievo ir Jo tautos tarpusavio santykiuose būna atvejų, kai Jo Artumas būna tiesiogiai jaučiamas. Vienas iš tokių atvejų yra Viešpaties Vakarienė, jeigu jūs atvira širdimi joje dalyvaujate, bet nesate susirūpinęs tuo, kas jums plaus kojas. Krikšto metu taip pat galima jausti ypatingą Dievo baimę. Atliekant šį aktą iš tiesų įvyksta kažkas nepaprasto. Tuomet džiūgauja visas dangus, o angelų balsai aidu suskamba mūsų širdyse. Aš tikiu, kad Dievo Artumas pajaučiamas ir per krikščioniškąsias laidotuves, kai laikas, rodos, susitinka su amžinybe ir Dievas su mumis bendrauja ypatingu būdu. Mes sulėtiname savo gyvenimo ritmą ir susimąstome. Aš tikiu ypatinga Dievo sabatos ramybe.
Kartą karo metu vienas gydytojas mus su šeima pakvietė į koncertą. Mano tėvas turėjo seną automobilį „Dodž“. Naują automobilį įsigyti buvo sunku, todėl senajame „Dodže“ buvo pakeistas tik variklis. Mes su broliu labai norėjome naujo automobilio. Gydytojas turėjo naują „Kadilaką“. Jis jį gavo paciento, kuris buvo prekybos įmonės savininkas, dėka. „Kadilakas“ važiavo gerai ir lygiai. Tą vakarą, pavargę ir ramūs grįžome prie savo „Dodžo“. Kai tėvas dešimtą kartą pamėgino jį užvesti, mes visi draugiškai susijuokėme. Šis automobilis buvo kažkuo panašus į „Kadilaką“ , tačiau „Kadilakas“ buvo galingesnis.
Kai prasidedant sabatai stebite saulės laidą, mąstydami apie amžinąsias tiesas bei pakviečiate Šventąją Dvasią ir angelus pas save, jie būna su jumis. Ši diena skiriasi nuo kitų dienų. Sabata „turėjo atvesti žmones į bendrystę su Dievu“ (Su meile iš Dangaus, 255 p.). Kai Jėzus, nuėjęs 150 trilijonų mylių pasibeldžia į mano širdies duris, norėdamas ypatingai pabendrauti su manimi, aš noriu būti pasiruošęs bei laukti Jo apsilankymo. Aš noriu su Juo bendrauti šią ypatingą dieną. O kaip jūs?
Morisas L.Vendenas
