Kad Įstatymo reikalavimai išsipildytų mumyse, gyvenančiuose ne pagal kūną, bet pagal Dvasią (Rom 8, 4).
Kodėl gi mes taip bijome minties apie pergalės galimybę Kristuje? Kodėl mes esame taip susirūpinę tuo, kad savo teisumą Dievas nori parodyti per savo tautą? Čia galėtume panaudoti žodį „išteisinimas“ (reabilitacijos, apgynimo prasme). Kai kuriems atrodo neįtikėtina, kad Dievo išteisinimas tiesiogiai priklauso nuo mūsų gyvenimo. Dar lieka neatsakytas klausimas: „Ar Dievas teisus? Ar Jis kalba tiesą? Ar gali Jis įvykdyti tai, ką žada?“ Velnias verčia tuo abejoti.
Pagrindinė priežastis, dėl kurios žmonės bijo pačios krikščioniškojo gyvenimo pergalės idėjos, yra ta, kad jie įsivaizduoja, jog amžinąjį likimą nulemia jų elgesys. Tokia mintis sukelia didžiulį vidinį nerimą. Tačiau, jei mes esame tikri dėl savo amžinojo likimo ir vis dar te be priimame Kristaus kryžiaus auką už mus, mūsų nejaudins pergalės galimumas, bet atvirkščiai, mes džiaugsimės šia mintimi. Tik žmogus, mėginantis save išgelbėti Įstatymo dėka, pradės nervintis sužinojęs, kad Dievas pats suteiks pergalę savo tautai.
Pranašystės Dvasia sako, kad žmonės turi tapti panašūs į Dievą. Jo tautos charakterio tobulumu pašlovinamas ir Dievas, ir Kristus (Su meile iš Dangaus, 624 p.). Labai svarbu tai teisingai suprasti.
„Įstatymas reikalauja teisumo – teisaus gyvenimo, tobulo būdo; o šito žmogus neturi. Jis negali įvykdyti Dievo švento Įstatymo reikalavimų. Tačiau Kristus, atėjęs į žemę kaip žmogus, gyveno šventai ir turėjo tobulą charakterį. Šiuos dalykus Jis įteikia kaip dovaną visiems, kurie priima. Jėzaus gyvenimas atstovauja žmonių gyvenimui. Taip dėl Dievo kantrumo jiems atleidžiamos praeities nuodėmės.“ „Kristus suteikia žmonėms Dievo savybes. Jis formuoja žmogaus charakterį pagal dieviško charakterio pavyzdį – dvasinės stiprybės ir grožio pamaldų audinį. Taip Kristų tikinčiame žmoguje išsipildo pats Įstatymo teisumas. Dievas gali būti „teisus ir nuteisinantis tą, kuris tiki Jėzų“ (žr. Rom 3, 26) (Su meile iš Dangaus, 709 p.).
Morisas L.Vendenas
