DIEVO GERUMAS – KELIAS Į ATGAILĄ

Dievas išaukštino Jį savo dešine kaip Vadą ir Išgelbėtoją, kad suteiktų Izraeliui atsivertimą ir nuodėmių atleidimą (Apd 5, 31).

Mokydamiesi koledže, abu su broliu gyvenome viename bend­rabučio kambaryje. Tai buvo šiek tiek keista, nes iki tol mes su juo dažnai pešdavomės. Mūsų tėvai netgi nerimavo, kad mes niekada taip ir nesuaugsime. Bet pradėję mokytis koledže mes abu susigy­venome ir ėmėme labai gerai sutarti. Psichologai sako, kad pešiesi su tuo, kurį myli, o tam, kurio nemyli, visai nė negaišti laiko! Galbūt tai ir buvo mūsų santykių pagrindas. Šiaip ar taip, kai ėmėme gyventi viename kambaryje, mes labai susidraugavome.

Paprastai kiekvieną penktadienį tvarkydavome kambarį, kad sabatą jau būtų tvarka. Bet kartą man reikėjo papildomai padirbėti ir pastudijuoti kai kuriuos dėstomus dalykus. Buvau kiek atsilikęs, nes laiku stengiausi baigti kursinį darbą. Kai brolis įėjo į kambarį, aš dar spausdinau mašinėle. „Greičiau baik! – tarė jis. – Reikia tvarkyti kam­barį.“

Aš atsakiau: „Tu vienas sutvarkyk. Aš negaliu, turiu labai daug darbo.“ Ir mes vėl vos nesusipykome.

Bet mano brolis sugebėjo susitvardyti ir pasakė: „Žinoma, tu tei­sus. Suprantu, kad tau labai sunku. Aš pats mielai sutinku sutvarkyti kambarį, o tu dirbk toliau.“

Šitie žodžiai įstrigo man į širdį! Aš atidėjau į šalį savo darbą ir padėjau broliui tvarkytis. Susidarius panašiai situacijai mes dažnai taip išspręsdavome iškilusias problemas. Ir nors dažnai tai būdavo daroma ne visiškai nuoširdžiai, vis dėlto, šis paprastas pavyzdys ro­do, kad kai kas nors, užuot priešgyniavęs, įrodo savo meilę jums, jūsų širdis suvirpa. Mano brolio „gerumas“ paskatino mane padėti jam sutvarkyti kambarį.

Laiške romiečiams (2, 4) kalbama apie tai, kad Dievo gerumas skatina mus atgailauti. Dievo gerumas – tai tikrasis, autentiškas, unikalus ir realus gerumas. Ar jūs ieškote tikrosios atgailos? Atėję pas Kristų, jūs galvosite apie Jo gyvenimą, Jo charakterį ir misiją, ir kai suprasite, kokia didelė Jo meilė ir noras jus priimti, tai būsite pa­siruošę atgailai.

Morisas L.Vendenas