Nes VIEŠPATIES akys aprėpia visą žemę ir sustiprins tuos, kurie su Juo visa širdimi. (Antroji metraščių knyga 16, 9)
Gita Lal (Geeta Lall) užaugo Indijoje. Vaikystėje likusią našlaite, ją globojo į pensiją išėjęs koledžo profesorius. Šis žmogus buvo uolus baptistas ir reguliariai vesdavo mergaitę į sekmadieninę mokyklėlę.
Per stebuklingą Dievo apvaizdą jų namuose kambarį pradėjo nuomoti septintosios dienos adventistas, kuris prekiavo knygomis. Po kurio laiko šis vaikinas vedė Gitos pusseserę. Kai 1946 metais prasidėjo induistų ir musulmonų karas, Gita, jei nereikėdavo eiti į mokyklą, būdavo pas pusseserę. Štai kaip ji apibūdino savo patirtį:
„Vieną dieną mano pusseserės namuose apsilankė adventistų pastorius. Aš buvau paprašyta patiekti jam ne įprastinės arbatos, o vaisių sulčių. Mane tai nustebino. Pusseserė paaiškino priežastį ir pridūrė, kad adventistai negeria arbatos ar alkoholinių gėrimų, nevalgo kiaulienos ir nerūko.
Aš susidomėjau. Nuėjusi į svetainę pradėjau klausinėti pastoriaus apie adventistų tikėjimą. Kalbantis jis paminėjo, kad iš tikrųjų septintoji savaitės diena yra sabata. „Jokiu būdu! – užprotestavau aš. – Senojo Testamento laikais gal taip ir buvo, bet kai Kristus atėjo už mus numirti, Jis pakeitė sabatą sekmadieniu – ta diena, kai Jis prisikėlė.“
Pastorius patylėjo, paskui atsakė: „Jei Naujajame Testamente rasi vietą, kur pasakyta, kad Kristus pakeitė dieną, aš tapsiu baptistu“. Tačiau buvo iškelta sąlyga, kad, jeigu tokios vietos aš nerasiu, turėsiu išklausyti jo dėstomas Biblijos pamokas. Aš skubiai pridūriau, kad, jeigu nerasiu vietos, liudijančios, jog Kristus pakeitė sabatą į sekmadienį, tapsiu adventiste.
Savaime suprantama, tokios vietos neradau, nors uoliai naršiau po Bibliją valandų valandas. Negana to, buvau nustebinta, kad Pats Kristus lankė sinagogą per sabatą.
Paskui aš lankiau Biblijos studijas, o 1946 metų balandį buvau pakrikštyta ir prisijungiau prie Kalkutos Adventistų bažnyčios. Birželį aš įstojau į Spicer Memorial koledžą, kur mokiausi šešerius metus. Karo, sumaišties, tamsos ir vienatvės metais Dievas išvedė mane iš to šešių milijonų gyventojų miesto.“
Viešpaties akys dairosi po žemę. Dievas mato. Dievas žino. Dievas ieško Savo nuoširdžių vaikų. Jis siunčia Savo Dvasią, kad paveiktų mūsų širdis. Jis surikiuoja mūsų gyvenime aplinkybes taip, kad paskatintų mus Jo ieškoti. Jis suveda su mumis kitus pasišventusius krikščionis, kad jie papasakotų apie Jo meilę. Kai mums reikia padrąsinimo, Jis šalia. Kai mums reikia jėgų, Jis šalia. Kai mums reikia vilties, Jis šalia. Kai mums reikia įkvėpimo, Jis šalia. Jis šalia. Koks Jis yra Dievas!
Markas Finlis
