Būkite žodžio vykdytojai, o ne vien klausytojai, apgaudinėjantys patys save. Jei kas tėra žodžio klausytojas, o ne vykdytojas, tai jis panašus į žmogų, kuris stebi savo gimtąjį veidą veidrodyje. Pasižiūrėjo ir nuėjo, ir bematant pamiršo, koks buvo. (Jokūbo laiškas 1, 22–24)
Artūras Bicas (Arthur Bietz) pasakoja apie vieną Afrikos princesę, kurios pavaldiniai gyrė jos grožį ir mielumą. Tačiau jos savigarba patyrė didžiulį smūgį, kai vieną dieną iš keliaujančio prekeivio princesė nusipirko veidrodėlį. Pasibaisėjusi savo negražiu veidu, ji sudaužė veidrodį į šipulius!
Dievo Įstatymas kaip veidrodis atskleidžia, kas mes esame. Žvelgdami į jį, mes galime pasibaisėti atvaizdu, kaip toji princesė. Jei Įstatymą sunaikinsim ar ignoruosim, situacijos tai nepakeis. Netobulumai išliks.
Atsitiktinis žvilgsnis į Dievo Įstatymą gali suteikti mums pasitenkinimo. Mums gali atrodyti, kad elgiamės teisingai. Jėzus parodė, kad paklusnumas Įstatymui yra širdies reikalas. Štai keli pavyzdžiai, kuriuos pateikė Viešpats.
Šeštojo įsakymo „Nežudysi“ (Išėjimo knyga 20, 13) pažeidimas reiškia kai ką daug daugiau negu fizinį žudymo aktą. Ir nevaldomas pyktis, ir priešiškumas, ir kartėlis jau yra šio įsakymo nevykdymas.
Septintojo įsakymo pažeidimas tai kur kas daugiau negu fizinis svetimavimo aktas. Gašlus žvilgsnis jau yra svetimavimas. Kiekvienas, kuris užpildo savo protą lytinio akto vaizdais, nuogybėmis, pornografija ar gašliais nesantuokiniais santykiais ir nesvarbu, ar tai patiria žiūrėdamas vaizdajuostes, kino filmus, ar realybėje, – pažeidžia septintąjį įsakymą.
Dievo Įstatymo šviesoje mes visi esame nusidėjėliai. Mūsų vienintelė viltis – Dievo malonė. Mūsų išdidumas, nuosavo teisumo jausmas ar pasitenkinimas savimi niekada mūsų neišgelbės. Mus gali atpirkti tik Dievo malonė. Be jos esame beviltiškai žuvę. Dabar pat pašlovinkite Dievą už Jo malonę, nes jos užtektinai. Pasiryžkite per Dievo malonę paklusti Jo Įstatymui.
Markas Finlis
