Kas gimus atskirs nuo Kristaus meilės? Ar vargas? Ar priespauda? Ar persekiojimas? Ar badas? Ar nuogumas? Ar pavojus? Ar kalavijas? […] Tačiau visa mes lengvai nugalime per Tą, kuris mus pamilo. (Laiškas romiečiams 8, 35.37)
Dievo meilė pasiekia žmones visose gyvenimo aplinkybėse. Nusivylus, ištikus nelaimei ar net mirties akivaizdoje – Dievo meilė visada čia pat. Ašarose, tragedijoje ir siaube – Dievo meilė šalia. Ligoje, kančiose ir liūdesy – Dievo meilė su mumis. Rūpesčiuose, troškimuose ir kare – Dievo meilė niekuomet neapleis.
Dievo meilė prasiskverbia į kalėjimus. Sovietų Sąjungoje Dievo meilė pasireikšdavo neįprasčiausiose vietose. Kai krikščionys būdavo įkalinti dėl savo tikėjimo, Dievo meilė vis tiek triumfuodavo.
1983 metais Sovietų Sąjungoje buvo nuteista 27 metų Valentina už tai, kad platino krikščionišką literatūrą. Jauna tikinčioji su žavia šypsena ir tvirtu tikėjimu atsidūrė Sibiro darbų kolonijoje. Dėl didelio mirtingumo joje ši kolonija buvo vadinama „mirties slėniu“. Jos kaliniai buvo visiškai izoliuoti nuo išorinio pasaulio. Ši vieta buvo skirta sugniuždyti žmogaus dvasią.
Tačiau Valentina suprato, jog Dievas yra aukščiau gulago. Ji sutiko čia kitą krikščionę – Natašą. Naktimis dvi jaunos moterys išlįsdavo iš barakų ir susitikdavo po atviru dangumi. Tai buvo gražiausios jų bendravimo akimirkos.
Temperatūra nukrisdavo žemiau 40 laipsnių, ir jų guminiuose darbiniuose batuose šalo kojos. Tačiau jų širdys buvo šiltos.
„Mes kelias minutes giedodavome ir melsdavomės, paskui grįždavome į savo barakus truputį sušilti ir vėl susitikdavome lauke, – prisimena Valentina. – Kartais mes stovėdavome tylėdamos ir tik žvelgdavome į dangų. Mums nebuvo nieko brangesnio už dangų.“
Per penkerius savo įkalinimo metus Valentina nesijautė apleista Dievo. Priešingai, ji patyrė Jo ypatingą artumą. Jai dažnai kas nors atsiųsdavo laišką su citatomis iš Šventojo Rašto, ir šios eilutės tarsi atsakydavo į kokį nors ypatingą jos klausimą ar poreikį. Atrodė, kad Pats Dievas Tėvas bendrauja tiesiogiai su ja.
1987 metais išėjusi iš nelaisvės Valentina apibendrino savo patirtį šiais žodžiais iš Laiško romiečiams 8, 35–37: „Kas gi mus atskirs nuo Kristaus meilės? Ar vargas? ar priespauda? ar persekiojimas? ar badas? ar nuogumas? ar pavojus? ar kalavijas? […] Tačiau visa mes lengvai nugalime per Tą, kuris mus pamilo.“
Valentina buvo ne tik išgyvenusioji. Ji buvo daugiau kaip nugalėtoja. Kalėjime ji patyrė Dievo meilę. Ji buvo didesnė už siaubingą gulago izoliaciją. Ji buvo stipresnė už supančią neapykantą.
Kad ir kokioje situacijoje jūs būtumėte šiandien, Dievo meilė čia pat. Priimkite šią dievišką realybę ir gyvenkite užtikrinti, kad Jis jumis rūpinasi.
Markas Finlis
