Prieš kelias vasaras Òzarkų kalnuose, kur aš gyvenu, buvo didžiulė sausra – viena baisiausių šio regiono istorijoje. Atrodė, kad savaičių savaites ir mėnesius mes meldėme lietaus, bet veltui. Manėme, kad žus visi medžiai. Tai buvo labai sunkus laikotarpis, ypač mano mamai ir kitiems, kurie mėgsta darbuotis savo soduose ir daržuose.
Vieną dieną per bendrą šeimos maldą mano aštuonmetis įvaikintas sūnėnas Danielius ėmė melsti: „Ačiū, Dieve, už visą lietų, kurį laikai savo saugyklose ir kurį išliesi ant mūsų!“ Mes visi sukikenome, bet susitarėme ir pradėjome šlovinti Dievą už stebuklą, kurio dar nematėme.
Po dviejų dienų ne tik didžiulė audra atslinko nežinia iš kur, bet ji dar ir apsigręžė ir sugrįžo virš mūsų ūkio antrą kartą. Ji iš tiesų pakeitė kryptį, ko aš niekada gyvenime dar nebuvau mačiusi. Mūsų kaimynai kartu su mumis stebėjosi šiuo stebuklu. Skeptikai gali nesutikti, bet aš manau, kad Dievas tądien veikė taip stulbinamai dėl mūsų mažojo Danieliaus šlovinimo maldos. Įsivaizduoju besišypsantį Viešpatį: „Štai kokio tikėjimo Aš laukiu! Tokiai maldai tiesiog negaliu atsispirti.“
Taigi belskime į dangaus langus su šventu ir nepaliaujamu drąsumu! Nužeminkime savo širdis prieš Dievą, pasninkaudami ir melsdamiesi ir grumkimės iki aušros, drįsdami Jį prašyti daugiau. Ir pagaliau šlovinkime Dievą, dar prieš patirdami palaimą, kurios trokštame! Jei tvirtai laikysimės, gausime daugiau… daug daugiau nei prašėme! Gausime palaimų lietų!
Melody Mason
