Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudo gyvybę dėl Manęs, tas ją atras (Mt 16, 25).
Šiais žodžiais Jėzus kalba apie tai, kad neįmanoma tuo pat metu dovaną užsitarnauti ir ją priimti. Šis klausimas pastaruoju metu yra vienas iš svarbiausių krikščionybės klausimų. Ar įmanoma užsitarnauti Dievo malonę, kai kalbama apie nuteisinimą ar pašventinimą? Atsakymas vienas – ne. Dievo malonės mes niekada negalime užsitarnauti ar uždirbti. Tai yra dovana ir tik dovana.
Jei mes mėginsime patys gelbėti save, galiausiai paliksime Jėzų. Evangelijoje pagal Matą (26, 51–56) tai parodyta per Petro bei kitų mokinių pavyzdį. Jie buvo įsitikinę, kad yra pasirengę už Jėzų mirti. Jie mylėjo Jėzų, vaikščiojo su Juo daugiau nei trejus metus, tačiau, pasitikėdami savimi, jie manė, kad savimi galės pasirūpinti ir patys.
Užuot budėję ir meldęsi Getsemanėje, jie padėjo į šalį savo kardus ir nuėjo miegoti. Mokiniai buvo tikri, jog yra pasirengę bet kokiam netikėtumui. Tačiau atkreipkime dėmesį į tai, kaip šios nakties įvykių nuoseklumas yra aprašytas knygoje (Su meile iš Dangaus): „Mokiniai nustėro matydami, kad Jėzus leidžiasi suimamas ir surakinamas. Juos žeidė, kad Jis turės iškęsti šį pažeminimą savo ir jų akyse. Jie nesuprato Jo elgesio, todėl kaltino Jį pasiduodant miniai. Pasipiktinusiems ir išsigandusiems mokiniams Petras pasiūlė gelbėtis. Tuomet ‘visi mokiniai, palikę Jį, pabėgo‘“ (645 p.).
Jei aš mėginsiu gelbėtis ir gauti nuteisinimą pats, ar mėginsiu užsitarnauti atleidimą ir išsigelbėti per paklusnumą bei pergalę prieš nuodėmę, kad būčiau pašventintas, galiausiai aš pasielgsiu taip, kaip Kristaus mokiniai, t. y. aš Jį paliksiu. Mėginimas užimti Dievo vietą ar gelbėtis pačiam visada yra piktžodžiavimas Dievui. Mes galime būti išgelbėti tik per Jėzų priimdami Jo nuopelnus ir turėdami asmeninį ryšį su Juo, paremtą tikėjimu.
Morisas L.Vendenas
