Liepos 14 – ąją jaunimo sąskrydis pradėjo „drąsus, kaip liūtas“ pavadinimo įprasminimą. Krikščioniškas sąskrydis prisipildė drąsiais jaunuoliais (nuo 15 metų), norinčiais pažinti DIEVĄ. Visi atvykę pasirašė penkias dienas praleisti programoje, kurioje viešpatauti buvo pakviestas mūsų nuostabusis Kūrėjas. Pirmąją dieną jaunimas išskirstytas į grupes, buvo nustatytos taisyklės, paskirstytos pareigos bei atsakomybės. Padaryta tvarka leido pradėti kelionę su DIEVU, kuri atnešė naujų žinių, patirčių, net ir sunkumų bei darbo su savo charakteriu. Kiekviena diena Žvirblaičiuose prasidėdavo su šlovinimo muzika, visi buvo kviečiami į mankštą, o po jos buvo ruošiamasi dvasiniam maistui, kuris pasotindavo gerumo ištroškusias širdis, pastūmėdavo truputį arčiau link DIEVO ir atvesdavo į dienos kelionės startą. Pasotintos sielos kėlėsi link kūno stiprinimo. Dosnios virėjos leisdavo ištuštinti pilnus puodus kvepiančio maisto. Tris kartus per dieną šeimininkės maitindavo išalkusius dalyvius sveiku ir įvairiu maistu, kurį visi valgė su didžiausiu malonumu. DIEVO palaimintas maistas jaunimą ragino dėkoti ir šlovinti JĮ už suburtą virėjų komandą. Kad kelionė iki DIEVO nebūtų tik per skrandį, be fizinio maisto, jaunimas taip pat gaudavo ir dvasinio valgio. Jis pasižymėjo stipriu drąsos skoniu. Žmogaus lūpomis DIEVAS visų pirma priminė žmogaus prigimtį ir pašaukimą. JĖZAUS, kaip žmogaus pavyzdžiu atskleidė kaip ir kada turi atrodyti tikroji drąsa. Drąsa ir augantis potencialas buvo įrėmintas augančios sėklos virsmą į didelį medį, kuris atneša daug vaisių – dvasinių dovanų, kurios dalinamos visiems ir negali būti iššvaistytos. Ryškiausias drąsos pavyzdys atsiskleidė pasakojime apie liūtą, užaugusį tarp avių. Kol jis suprato, kas jis ir koks jo pašaukimas, jam teko dideli išbandymai, per kuriuos jam atėjo drąsa ir jo prigimties supratimas. Žmogus, kaip tas liūtas, eidamas Jėzaus keliu – išbandymų keliu, galiausiai atrandąs tą drąsą pradėti gyventi pagal tikrąją savo prigimtį, išpildo savo, kaip DIEVO kūrinio pašaukimą. Dvasinio maisto pagrindinė mintis buvo tokia, kad tik per KRISTŲ mes galime tapti drąsūs kaip liūtai ir gyventi be baimės žinant, kad esame tinkamame kelyje. Protą ir širdis pildydami DIEVO žodžiu, dalyviai buvo kviečiami atlikti ir šiek tiek praktikos ten, kur dabar žmonių daugiausiai – prie jūros. Be to, poilsiautojai prie jūros, eidami miško takeliu galėjo gauti „Vilties šalitinį“, šiltą apkabinimą ir vandens puodelį, kuris simbolizavo KRISTŲ, kaip malšinantį kiekvieną ištroškusią širdį. Praeiviai ne tik galėjo priimti maldą, bet ir patys buvo raginami pasimelsti VISATOS KŪRĖJUI. Dvasios paraginti praeiviai stabtelėdavo ties mūsų jaunimo įkvepiančiomis sekti DIEVĄ kalbomis. Praktinis laikas, skirtas DIEVO garbei suteikė be galo didelę prasmę visam dalyvių būriui. O kad netrūktų linksmumo, žaidimai, stiprinantys dalyvių draugiškumą papildė gyvybingumu visas sąskrydžio dienas. O per tokius tropinius karščius jie vyko ir ant žolės, ir ant smėlio, ir vandenyje. Maudynių tikrai netrūko, tad niekas per daug neperkaito. Nors veiksmo buvo tiek daug, kad tik suspėk žiūrėti, jaunimo fotografė tikrai spėjo sustabdyti gražiausias akimirkas fotoaparate, kurias kiekvieną vakarą išsižioję iš nuostabos (o gal žiovulio) žiūrėjo dalyviai. Turtingas DIEVO palaimomis sąskrydis išmokė keliauti paskui Jėzų, kuris ir yra „drąsus, kaip liūtas“.
Vakarė Girčytė
