DVASINIAI ATRADIMAI

Pėdsekiai -> 4 Metai – ŽVALGAS

Dvasinių atradimų dalies tikslas yra atnaujinti bei plėtoti paauglių pasitikėjimą Biblija kaip Dievo Žodžiu bei padėti jiems atrasti išgelbėjančius santykius su Jėzumi, kurie vestų prie apsisprendimo pasišvęsti ir pasikrikštyti.

• Reikalavimas Nr. 1

Grupės diskusijoje atraskite:

1. Kas yra krikščionybė?
2. Kokie yra tikrojo Kristaus mokinio požymiai?
3. Jėgos dalyvaujančios tampant krikščionimi.

Klasės susitikimai: Trys

Tikslas

Padėti žvalgui suprasti bei patirti, kas yra krikščionybė ir atrasti, koks Dievas yra iš tikrųjų, per tai vedant juos prie asmeninės vertės Viešpatyje atradimo.

Mokymo metodai

1. Lai žvalgų klasė įsivaizduoja, kad jie buvo išvykę į užsienio kelionę Artimuosiuose Rytuose. Bevaikštinėdami po senovės griuvėsius, jie ant didelio paminklo pamatinio akmens atrado išraižytą užrašą. Užrašas kalbėjo apie naują religiją. Lai klasė parengia savo išvadų ataskaitą.

Perrašykite savo grupei „Kolosiečių užrašus“ arba lai jie perskaito Kol 1, 15 – 20 šiuolaikine modernia kalba. Po to lai jie parašo savo pastebėjimus bei išvadas. 

Kad būtų įdomiau, galite parašyti „Kolosiečių užrašus“ lengvo kodo pavidalu. Lai  žvalgai iššifruoja  ištrauką, o po to aptaria bei parašo savo pastebėjimus.

2. Hamptis Damptis

„Hamptis Damptis sėdėjo aukštai.

Sudužo, nukritęs žemyn nelauktai.

Karaliaus arkliai

Ir visa kariauna

Negali to Damptčio surinkt, ir gana!“

Tačiau netrukus pats karalius išgirdo apie Hamptčio likimą. Ir jis buvo labai sujaudintas. Taigi, nusirengęs savo karališkus apdarus, užsimaskavęs kaip paprastas valstietis, karalius nepastebėtas praslinko pro didingus rūmų vartus į nelygias bei netvarkingas jo karalystės gatves.  

Ieškodamas Hamptčio, karalius keliavo atokiomis vingiuotomis gatvelėmis bei alėjomis. Po kelėtos dienų ir naktų atkaklusis monarchas jį surado. Atokioje alėjoje sudužęs Hamptčio kūnas buvo išsibarstęs tarp stiklo šukių ir suplotų alaus skardinių trijų metrų spinduliu.

Nors karalius ir buvo išsekęs nuo paieškų, bet nudžiugo pamatęs Hamptį. Jis nubėgo prie jo ir sušuko: „Hampti! Tai aš, tavo karalius! Turiu jėgų daugiau nei mano arkliai ar žmonės, kuriems nepavyko tavęs atstatyti. Nusiramink. Aš esu čia tam, kad tau padėčiau.“ 

„Palikite mane vieną,“ – atkirto Hamptčio burna.- „Aš pripratau prie šio naujo gyvenimo būdo.“ 

„Bet…“ – tai buvo viskas, ką karalius galėjo ištarti prieš Hamptčiui pratęsiant savo kalbą.

„Sakau tau, man viskas gerai. Man tai patinka. Visos tos šiukšlės… saulės spindesys ant sudužusio stiklo. Tai tikriausiai geriausia vieta pasaulyje!“

Karalius bandė dar kartą: „Užtikrinu, mano karalystė gali tau pasiūlyti kur kas daugiau, nei ši nuošali alėja – ten yra žali kalnai, krintančių bangų muša, nuostabūs miestai…“

Bet Hamptis viso to negirdėjo. Ir nuliūdęs karalius sugrįžo į rūmus.

Po savaitės viena iš Hamptčio akių pažvelgė į dangų, kad dar kartą pamatytų susirūpinusį karaliaus, stovinčio virš jo suskilusių gabalėlių, veidą.

„Atėjau padėti,“ – tvirtai pasakė karalius. 

„Gerai, ar negalėtumei palikti manęs vieno?“ – pasakė Hamptis. – „Aš ką tik buvau pas savo psichiatrą ir jis užtikrino, kad man gerai sekasi susitvarkyti su mane supančia aplinka. Tu esi išsisukinėtojas. Žmogus turi susitvarkyti su tokiu gyvenimu, koks jis yra. Aš esu realistas.“

„Bet argi tu nenorėtum vaikščioti?“ – paklausė karalius.

„Klausyk,“ – atsakė Hamptčio burna, – „jei kartą atsikelsiu ir pradėsiu vaikščioti, aš turėsiu tai daryti ir toliau. Šiuo metu nesu pasiruošęs tokiam pasižadėjimui. Taigi, atleisk – tu užstoji man saulę“.

Karalius vėl nenoriai apsisuko ir gatvėmis nukeliavo atgal į savo rūmus. 

Praėjo maždaug metai, kai karalius išdrįso sugrįžti pas Hamptį. Bet, žinoma, vieną šviesų rytą viena iš Hamptčio ausų išgirdo tvirtus, užtikrintus karaliaus žingsnius. Šį kartą jis buvo pasiruošęs. Hamptčio akys atsisuko į aukštą figūrą, o jo lūpos kaip tik beįstengė sušuko žodžius „Mano karaliau!“  

Tučtuojau karalius parkrito ant savo kelių ant stiklo pribarstyto grindinio. Jo tvirtos įgudusios rankos švelniai pradėjo rinkti vieną prie kitos Hamptčio suskilusias dalis. Po kurio laiko, jo darbas buvo baigtas. Karalius išsitiesė visu ūgiu, kartu traukdamas ir stipraus jaunuolio figūrą.

Du vaikščiojo po karalystę. Kartu stovėjo ant žaliuojančių kalnų. Kartu bėgiojo po tuščius paplūdimius. Jie kartu juokėsi bei juokavo, vaikščiodami po tviskančius karaliui priklausančius miestus. Tai tęsėsi amžinai. o jų draugystės nebuvo galima išmatuoti nei gylio, nei pločio, nei aukščio.

Karta, kartu jiems bevaikščiojant, viename iš karaliaus miestų Hamptis išgirdo kažką sakant žodžius, kurie suvirpino jo širdį džiaugsmu dėl naujo gyvenimo ir dėl karčios praeities nuošalioje alėjoje. Kažkas paklausė: „Pasakyk, kas tie du žmonės?“

Kitas atsakė: „Kam tau tai? Tas kairėje yra senasis Hamptis Damptis. Aš nežinau, kas tas dešinėje, bet jie tikrai atrodo kaip broliai!“    Vic Pentz

Aptarkite sekančius klausimus:

1. Apie ką kalbama palyginime: 

1. Koks yra Dievas? (1 J n 1, 5-10; 4, 11-17)
2. Koks aš? (Rom 3, 9-20)
3. Kokia Geroji Naujiena yra apie Dievą? (Mk 1, 14. 15; Ef 1, 13; 2 Kor 4; Ef 3, 6-8)
4. Kaip Dievas elgiasi su manimi? (Rom 3, 21-27)
5. Kaip mes vaikščiojame su Dievu? (1 Pt 4, 1-3; Kol 3, 7-17)

2. Apibrėžkite, kas yra krikščionybė ir ką ji siūlo būtent jums.
3. Po trumpos istorijos „Dievas gyvena pakankamai uždarą gyvenimą“ paskaitymo, pakvieskite klasę nupiešti savo išvadas apie tai, kaip Dievas iš tikrųjų rūpinasi mumis ir yra pasiruošęs atiduoti viską, kad mus išgelbėtų.

Dievas gyvena pakankamai uždarą gyvenimą

(Autorius nežinomas)

Karta milijonai žmonių buvo išsibarstę didelėje lygumoje prieš Dievo sostą. Kai kurios grupės pačiame priekyje diskutavo ne su nusižeminusia gėda, bet su kariningumu. 

„Kaip Dievas gali mus teisti?“ kaip Jis gali žinoti apie kančias? – staiga pasijuokė brunetė. Ji atraitojo rankovę, kad parodytų nacių koncentracijos stovykloje ištatuiruotą skaičių. „Mes išgyvenome siaubą, mušimus, kankinimus, mirtį!“

Kitoje grupėje juodaodis atlenkė savo apykaklę. „O kaip dėl šito?“ – pareikalavo jis, rodydamas negražų nutrynimą nuo virvės. „Nulinčiuotas ne dėl nusikaltimo, o dėl to, kad esi juodaodis! Mes dusome vergų laivuose, buvome atplėšti nuo artimųjų, dirbome iki tol, kol išlaisvindavo mirtis.“

Per visą lygumą buvo šimtai tokių grupių. Kiekviena turėjo nusiskundimų prieš Dievą dėl blogio ir kančių, kuriems Jis leido vykti pasaulyje. Kaip pasisekė Dievui, kad Jis gyveno danguje, kur viskas taip nuostabu ir šviesu, kur nėra verksmo, baimės, alkio, neapykantos. 

„Iš tikrųjų, ką Dievas žino apie tai, ką žmogus buvo priverstas iškentėti šiame pasaulyje? Galų gale, Dievas gyvena pakankamai saugų gyvenimą,“ – pasakė jie.

Taigi, kiekviena grupė išsiuntė savo pasirinktą atstovą, kuris buvo nukentėjęs daugiausiai. Tarp jų buvo žydas, juodaodis, neliečiamasis iš Indijos, nesantuokinis, asmuo iš Hirosimos ir vienas iš Sibiro tremtinių stovyklos. Lygumos viduryje jie tarpusavyje pasikonsultavo. Galiausiai jie buvo pasiruošę pristatyti savo bylą. Tai buvo gana paprasta: Prieš Dievą, kuris anksčiau buvo jų teisėjas; Jis turi patirti tai, ką jie patyrė. Jų sprendimas buvo toks, kad Dievas „turėtų būti nuteistas gyventi žemėje kaip žmogus!“

Bet kadangi Jis buvo Dievas, jie nustatė tam tikrus saugiklius, jog Jis negalėtų naudotis savo dieviškomis galiomis, kad sau padėtų. 

Tegul Jis gimsta žydu.

Lai Jo gimimo teisėtumas būna abejotinas, kad niekas nežinotų, kas iš tikrųjų yra Jo tėvas. 

Lai Jis gina tam tikrus dalykus taip teisingai ir taip radikaliai, kad užtrauktų Jam neapykantą, pasmerkimą ir siekimą pašalinti iš bet kurios didžiosios tradicinės įkurtos religinės valdžios.

Lai Jis pamėgina apibudinti tai, ko nė vienas žmogus niekada nebuvo matęs, mėginęs, girdėjęs ar užuodęs – lai Jis pamėgina padėti žmogui susisiekti su Dievu.

Lai Jį išduoda brangiausi draugai.

Lai Jis bus apkaltintas melagingais kaltinimais, išmėgintas prieš iš anksto nusistačiusią žiuri ir nuteistas bailaus teisėjo.

Lai Jis pamato, ką reiškia būti siaubingai vienišam ir visiškai apleistam bet kokios gyvos būtybės. Lai Jis bus kankinamas ir miršta! Lai Jis miršta labiausiai žeminančia mirtimi – su paprastais vagimis.

Kai kiekvienas atstovas pasakydavo savo pageidavimus, garsus pritarimas pasigirsdavo iš didžios žmonių minios. Kai paskutinis ištarė savo žodžius, tvyrojo ilga tyla. Niekas daugiau neištarė nė žodžio. Niekas nesujudėjo. Staiga visi suprato… Dievas jau atliko savo bausmę.

B. Mokymo metodas 

1. Paskatinkite žvalgų klasę parengti reklamą į laikraščio skiltį „REIKALINGAS“. Reikalingas  – „Kristaus mokinys“. Padėkite jiems atrasti būtinas savybes, lai jie pažvelgia į tokius tekstus kaip: Mt 6, 19 – 34; Lk 14, 26 – 33. 

2. Perskaitę palyginimą apie „Tolimą miestą“, aptarkite, kaip geriausiai galime sekti Jėzų. Pasinaudokite palyginimu iliustravimui.

Palyginimas apie tolimą miestą

Aš stovėjau lifte, kylančiame į viršutinį Empire State pastato, esančio Niujorko mieste, aukštą, kad galėčiau pamatyti atsiveriantį nuostabų vaizdą. Šešiasdešimt šeštame aukšte liftas sustojo ir atsivėrė lifto durys. Iki šio momento aš buvau vienas. Kai durys atsivėrė 66 aukšte, įėjo asmuo, kurį atpažinau kaip vieną iš turtingiausių žmonių pasaulyje (jis buvo apsirengęs geltonai). Nežinau ar žinote daug apie šį žmogų, bet jis vertas vieno milijardo dolerių, ir, kai jis įėjo ir atsistojo šalia manęs, mano širdis pradėjo stipriai plakti. Mes toliau kartu kilome iki viršutinio aukšto, o, man bespoksant į jį, jis pasakė: „Ar žinai, kas aš esu?“ Gerokai apstulbęs, tiesiog pasakiau: „Na, aš nesu tikras“. Tuo momentu mes pasiekėme viršutinį aukštą ir lifto durys atsidarė. Pasislinkau į šoną, kad leisčiau milijardieriui išeiti pirmam.

Tada mes nuėjome prie pastato krašto ir pažvelgėme žemyn į gatves. Atrodė, kad nuo apačios iki viršaus yra 10000 km. Mums bežiūrint, milijardierius atsisuko į mane ir pasakė: „Aš turiu tau pasiūlymą“. Tuomet supratau, kad jei kas ir gali duoti milijoną, tai šis žmogus tikrai tai gali. Jis nėra tiek turtingas kaip D.D. Rokfeleris, kuris, kai mirė, buvo vertas dviejų  milijardų dolerių. Beje, ar žinote, kiek laiko man rikėtų susitaupyti tiek pinigų, kiek buvo vertas Rokfeleris? Jei kiekvienais metais į banką padėčiau 1000 dolerių (norėčiau tiek galėti padėti), tai užtruktų du milijonus metų – o tai ilgas laikas.

Galbūt jums taip pat bus įdomi ir ši informacija, kad vienas Arabijos šeichų, kuris užsiima naftos verslu, kas 30 dienų uždirba du milijardus dolerių. 

Na, stovėjau ant to pastato viršaus ir žvelgiau žemyn. Man patiko mintis turėti milijoną dolerių, nes norėjau nusipirkti naują mašiną, ko gero vieną iš  mažų Viperių arba galbūt Elantrą. Bet, kai pagalvojau apie milijoną dolerių, galėjau jau beveik matyti Siuzi prie vairo ir aš pasakiau milijardieriui: „O taip, mane tai domina“. Ir jis pasakė man: „Yra dvi sąlygos. Pirma yra tai, kad turėsi visą milijoną išleisti per vienus metus“.

Na, tikrai norėčiau juos leisti ilgesnį laiko tarpą, bet, jei tokia sąlyga, aš jos laikysiuosi.

Jis pasakė: „Man nerūpi, kaip tu juos išleisi, gali pirkti viską, ko nori, vykti ten, kur tik pageidauji. Jokių taisyklių ir reguliavimo. Gali keliauti. Pirkti laivus, lėktuvus, bet ką. TURI JUOS IŠLEISTI PER VIENERIUS METUS.“ Ir dar jis pasakė: „Metų pabaigoje“ (kita sąlyga) „tu vėl su manimi čia susitiksi toje pačioje vietoje ir nušoksi nuo šio pastato krašto, kad išsitėkštum ant cemento apačioje“.

Pradėjau mąstyti, ką galėčiau nuveikti su milijonu dolerių. Galėčiau būti taip toli, kad jis manęs niekada nerastų, BET jis užtikrino, kad kitos išeities nebebus. Aš tikrai mirčiau metų pabaigoje.

Nereikėjo man ilgai mąstyti, aš atsisukau į Harry Hughes ir pasakiau: „Hughes tu esi pakvaišęs“. Aš apsisukau, įlipau į liftą ir ėmiau leistis žemyn. Kai pasiekiau 77 aukštą liftas sustojo. Aš vis dar mąsčiau apie Hughes pasiūlymą. KAS TURĖTŲ BŪTI TOKS KVAILAS, kad priimtų tai, ką jis pasiūlė ir gyventų tik vienerius metus, kuomet, turėdamas vidutines pajamas, gali laimingai gyventi daugelį metų. ŽMOGUS TURĖTŲ BŪTI BEPROTIS, KAD SU TUO SUTIKTŲ, AR NE? 

Stovėdamas lifte negalėjau sugalvoti jokio žmogaus, kuris, būdamas sveiko proto, priimtų tokį pasiūlymą. Na, kaip jau sakiau, pasiekiau 77 aukštą; durys atsidarė ir įėjo žmogus, apsirengęs baltai. Jis turėjo tyriausias skvarbias akis. Jo veidas atrodė draugiškiausias ir , mums toliau besileidžiant nuo viršutinio Empire State pastato aukšto, jis pradėjo man pasakoti apie jo fantastišką miestą… niekada negirdėjau apie tokį miestą,,, jis buvo toks didelis, kad jis apimtų visą Naująją Zelandiją. Jame yra fantastiška upė su didžiuliu medžiu, aprėpiančiu visą upę savo kamienu abiejuose pusėse; jame gatvės, kurios atrodo kaip auksinės. PATS NUOSTABIAUSIAS DALYKAS, KAD JAME TU GYVENSI NE TRIS AR DEŠIMT METŲ, BET AMŽINAI. 

Taip besileidžiant, mes vėl pasiekėme 66 aukštą – durys atsivėrė ir įžengė žmogus JUODAIS drabužiais. Jis šiek tiek buvo panašus į Harry Hughes tėvą. Ant jo galvos buvo aukšta skrybėlė, atrodė, kad jis po ja stengiasi kažką paslėpti, o jo mažos ir spindinčios akys atrodė tarsi karoliukai. Mums leidžiantis, jis stovėjo lifto kampe ir klausėsi nuostabaus miesto apibudinimo. Prieš mums pasiekiant pirmąjį aukštą, aš pasakiau baltai apsirengusiam žmogui: „Kaip toli yra šis miestas?“ O jis atsakė: „Tai 105 trilijonai kilometrų.“ „105 trilijonai kilometrų?“

Taigi mes leidžiamės žemyn, o žmogus, stovintis lifto kampe priartėjo prie manęs ir pasakė: „Aš taip pat galiu papasakoti apie pasakišką miestą“. Pasakiškas miestas – naktį tokios šviesos, kokių niekada nematei – negali tuo patikėti ir ten gali pasilinksminti – tikrai pasilinksminti“. Aš pasakiau: „Koks miesto pavadinimas?“, o jis atsakė: „Las Vegasas“. Tada aš paklausiau: „Kaip toli jis yra?“ Ir jis atsakė: „Ten gali nuvykti per keturias valandas“ … „keturias valandas“. „Ar norėtum ten nuvykti?“ Ir aš atsakiau: „Taip norėčiau“.

Taigi, jis palydėjo mane į oro uostą, įsėdome į lėktuvą ir pasukome į Las Vegasą. Aš ketinau pasilinksminti! Bet po savaitės ar dviejų pradėjau suvokti, kad daugelis dalykų yra smagūs, kol tęsiasi, bet JIE NESITĘSIA. Štai problema: tai tikrai mane nuvilia, kai girdžiu žmones su nutįsusiais veidais sakant, kad „nėra nieko smagaus“. Yra daug smagių dalykų. Nebūkime tokiais kvailais, galvodami, kad pasaulyje nėra nieko smagaus – smagių dalykų yra pilna!

Bet aš nemačiau nei vieno, kuris nepastebėtų, jog smagumas tęsiasi tol, kol tęsiasi, o po to viskas baigiasi. AR TAI TIESA? IR AŠ ATRADAU, KAD – iš to ir susideda visas Las Vegasas. Žmonės iš įvairių vietų stengiasi pamiršti, kad vakarykštis smagumas dingo. Stengiasi pamiršti, kad vakarykštis smagumas nebesitęsia. Ir jei smagumo nebus rytoj, geriau jį pajusti šiandien.

Karta aš ėjau pro Jaguaro mašinų  atstovybę  Las Vegase. Aš užėjau ir, mano nuostabai, sužinojau, kad kreditan galėjau nusipirkti naujausią sportinį modelį už vieną dolerį ir už dolerį kas savaitę. Taigi daug netruko, kai aš sėdėjau už mano Hot Rod Jaguaro vairo. Taigi kelias dienas aš laksčiau po Las Vegaso gatves, bet, dienoms bėgant, tai apkarto. Tada sau pasakiau: „Ketinu palikti šį miestą; ketinu iškeliauti ir susirasti geresnę vietą“. Taigi palikau miesto šviesas ir pasukau greitkelio link. Priėjau miesto pakraštį, o čia buvo ženklas – ir tikrai, ten buvo tolimasis miestas, apie kurį kalbėjo,  jis yra už 105 trilijonų kilometrų  – ir aš pasakiau: „Štai, kur aš noriu keliauti, ketinu ten patekti, net jei tai būtų paskutinis dalykas, kurį padarysiu“. Paspaudžiau akseleratorių ir pasukau į autostradą, tačiau, mano nuostabai, pamačiau, kad tai buvo kaip važiavimas vienos krypties gatve prieš eismą. Daugelis transporto priemonių važiavo prieš mane į Las Vegasą. Tai buvo puikus greitkelis – keturios eilės, be jokio perskyrimo, tačiau mano kelio pusėje pasipylė transporto priemonės ir aš turėjau pristabdyti bei važiuoti prie pat kelio krašto. Aš ketinau lėkti didžiausiu greičiu kaip per dykumą, bet šioje kelio dalyje turėjau važiuoti ne didesniu kaip 10 km/h greičiu. TOKIU BŪDU NENUVAŽIUOSI 105 TRILIJONUS KILOMETRŲ!

Prie mano nusivylimo prisidėjo dar ir tai, kuomet iš už posūkio išlindo didžiulis prikrautas šieno Kenworth Diesel sunkvežimis. Jis važiavo mano kelio pusėje, jis matė mane, esantį prie kelkraščio, bet,  nepaisydamas to, vis tiek sąmoningai lėkė tiesiai į mane. Man nepatiko mintis, kad susidursiu su  Kenworth Diesel sunkvežimiu, todėl pasukau į šalia kelio esantį griovį. PAČIU LAIKU, KENWORTH DIESEL SUNKVEŽIMIS ANT MANO NAUJO JAGUARO PALIKO TIK KELETĄ ĮBRĖŽIMŲ. Aš sėdėjau ten mąstydamas, ką daryti toliau, o tada pradėjau galvoti apie tą tolimą miestą. „Aš turiu ten patekti. Tame, iš kurio aš išvažiavau ir į kurį visi dabar važiuoja – TEN NIEKO NĖRA“.

Taigi aš atsargiai išvažiavau atbulyn ant autostrados ir pradėjau vėl. Taip diena iš dienos aš negalėjau važiuoti greičiau nei 10 km/h. Tie dideli dyzeliniai sunkvežimiai nuolat ir beveik sąmoningai mėgino nustumti mane nuo kelio ir nuolat stūmė į griovį. Tikriausiai ten buvo visas didžiulis Kenworth Diesel sunkvežimių laivynas – kur visi siekė mano sunaikinimo. Aš išsisukęs nuo dar vieno Kenworth, ilsėjausi griovyje, kai kažkas pasibeldė į mano langą. Aš, atidariau langą ir apsidairiau, o čia  buvo … spėkite kas? Mano draugas apsirengęs baltai, kurį mačiau Empire State pastate. Jis pasakė: „Ar norėtum, kad aš vairuočiau vietoj tavęs?“ „Na“ – aš pasakiau, – „Aš tikrai dariau daugelį dalykų netinkamai“. Jis pasakė: „Aš esu buvęs kelyje.“ „Esi buvęs?“ – aš atidariau dureles ir pasislinkau į keleivio pusės sėdynę ir užleidau jam VAIRUOTOJO VIETĄ.  Jis įsikibo į vairą, paspaudė akseleratorių ir mes pajudėjome.

Jo rankovės buvo atraitytos, pastebėjau jo didžiules raumeningas rankas ir aš paklausiau: „Kokį darbą jūs dirbote didžiąją dalį jūsų gyvenimo?“ Jis pasakė: „Aš dirbau dailidės dirbtuvėse“. Tai pasakęs, jis pasuko automobilį toliau nuo autostrados krašto ir netrukus mes važiavome 160 km/h greičiu. Sąlygos buvo tokios pačios kaip ir anksčiau, važiavome prieš eismą, bet šį kart į mus važiavo Kadilakai, Mustangai, Linkolnai, Continental, autobusai, V.W. bei Moris Minors ir mėgino išsisukti nuo susidūrimo su mumis. 

160 km/h kelyje link tolimo miesto; man sunku buvo tuo patikėti. Aš pradrąsėjau. Taip mes važiavome keletą dienų ir tada vieną kartą iš už posūkio išsuko vienas iš tų didelių dyzelinių prikrautų šieno sunkvežimių… dabar man visai nepatiko mintis dėl susidūrimo su šienu pakrautu sunkvežimiu, lekiant 160 km/h greičiu. Taigi, kai mes priartėjome, aš persisvėriau, čiupau vairą, bet, kai aš taip padariau,  mano draugas baltais drabužiais akimirksniu paleido vairą ir perleido man vadovavimą. Taigi aš pasukau vairą ir mes lėkėme 160 km/h greičiu į griovį. Negerai, kai į griovį įleki 160 km/h greičiu. Iš tikrųjų aplinkui visur tvyrojo žvyras, dulkės ir purvas. Automobilis sukosi aplinkui. Mes atsitrenkėme į griovio kraštą. Sudaužėme sparnus, o, dulkėms slūgstant, mano draugas patapšnojo man per petį ir pasakė: „AR NORĖTUM, KAD AŠ VĖL VAIRUOČIAU?“ Ir aš pasakiau: „Na, nežinau, kaip tu pavažiuosi su tokiais sudaužytais sparnais, negali net pasukti ratų“. Jis atsakė: „Aš jau esu buvęs tame kelyje“. Jis išlipo iš mašinos. NEŽINAU, KAIP JIS TAI PADARĖ, BET, NEILGAI TRUKUS, AŠ PAMAČIAU, KAD JIS YRA PUIKUS KĖBULO REMONTININKAS. Kaip jis to išmoko dailidės dirbtuvėse, nežinau.

 Mes sulipome į mašiną ir jis pasuko greitkeliu 160 km/h greičiu tolimojo miesto link. Aš buvau sužavėtas mastydamas apie tai, kaip jis sugebėjo šią mašiną vėl užvesti ir sugrąžinti į greitkelį. Taip mes keliavome keletą dienų, iš tikrųjų, tai truko dvi savaites; mes smagiai leidome laiką; buvau patenkintas tuo, kad leidau jam vairuoti. Kai vėl iš už posūkio pasirodė kitas pasikrovęs šienu dyzelinis sunkvežimis, jis važiavo vėl tiesiai į mus – šį kartą pats sau pasakiau: „Nenuvairuok šios mašinos vėl į griovį. Jis sakė, kad jau yra buvęs tame kelyje, lai jis vairuoja, lai jis būna vairuotoju“. REIKĖJO NEŽMONIŠKOS SAVIDISCIPLINOS, VALIOS IR NUSISTATYMO, kad leisčiau jam toliau vairuoti. Ar kada nors girdėjote posakį: „Nestovėk kaip įbestas, daryk ką nors“? Na šiuo atveju viskas vyko priešingai. „Nieko nedaryk – TIK SĖDĖK.“

Atradau, kad didžiausia mano kova buvo išlaikyti atokiai rankas nuo vairo. Aš spaudžiau kumščius, kramčiau nagus, nenusėdėjau vietoje, užmerkiau akis ir vėl atmerkiau. Turėjau išlaikyti savo natūralų polinkį čiupti vairą. Ir dar daugiau, kuo labiau artinomės prie sunkvežimio, tuo greičiau jis važiavo, kol pasiekėme 200 km/h greitį – ir važiavome tiesiai į sunkvežimį. Prieš pat susidūrimą… sunkvežimis nusuko į griovį. NEGALĖJAU PATIKĖTI. Kai mes prasilenkėme, aš pažvelgiau į sunkvežimio vairuotoją, ir spėkite, kas jis buvo?  … Jis turėjo aukštą skrybėlę, o kabinoje šalia jo buvo šakė (manau ji buvo skirta šieno krovimui). Taip betęsiant mūsų kelionę greitkeliu ir taip sutaupydami laiką – aš norėjau šaukti pro langą „JŪS TURITE PAMATYTI MANO VAIRUOTOJĄ, JŪS, ŽMONĖS, NEŽINOTE, KĄ REIŠKIA VAIRAVIMAS, KOL NEPAMATYSITE KAIP VAIRUOJA MANO VAIRUOTOJAS“. Aš norėjau tai šaukti kiekvienam, buvo neįtikėtina, kaip jis susidorodavo su visomis tomis problemomis.

Mes toliau tęsėme kelionę į tolimąjį miestą, kol vieną dieną, nežinau kaip tai paaiškinti,tam tikrai nėra jokio pateisinimo, bet man nusibodo – aš pavargau – man reikėjo pokyčių. Labiausiai varginantis dalykas buvo tai, kaip atsilaikyti nuo noro vairuoti. Supratau, kad man reikėjo visų mano iki mažiausio plaukelio sukauptų pastangų, IR BUVO MOMENTŲ, KAI AŠ TIKRAI NORĖJAU VAIRUOTI. Kai nebūdavo sunkvežimių, aš norėjau vairuoti, galiausiai juk tai mano Jaguaras. Ir tada vieną dieną, mums bevažiuojant greitkeliu, aš pastebėjau priekyje karėje pusėje atrakcionų parką. Jame buvo tiek nuostabių dalykų . ten buvo LINKSMIEJI KALNELIAI, ŠAUDYKLA, VAIDUOKLIŲ TRAUKINIAI BEI ĮVAIRŪS PASIRODYMAI. Dabar aš turėjau paprašyti vairo, kad galėčiau padaryti tai, ko norėjau. Taigi, paplekšnojau baltai apsirengusiam draugui per petį ir pasakiau: „Ar galiu pavairuoti?“ „Žinoma“ – atsakė jis – iš tikrųjų jis visada leido man pavairuoti, kai aš to norėjau. Jis niekada neprieštaraudavo, aš nebuvau lėlė ar kažkokia mašina. Visada turėjau pasirinkimo laisvę paimti vairą BET KOKIU MOMENTU. Jis pasislinko ir aš paėmiau vairą. Aš primažinau greitį, kad galėčiau pasukti. Įjungiau posūkio signalą ir pasukau į kairę link atrakcionų parko. Aš pasukau, pervažiavau iškilimą net nesuvokdamas, kad ten toliau buvo status šlaitas. 

Viskas aptemo, bet kai vėl atsigavau visas sužeistas, sumuštas ir bežiūrintis į žvaigždes, aš pažvelgiau į šoną ir pamačiau, kad mano draugas vis dar šalia. Jis paplekšnojo man per petį ir pasakė: „Ar norėtum, kad aš vėl vairuočiau?“ O aš pasakiau: „Tiesa sakant, aš ką tik apie tai pagalvojau“. Bet kaip jis vėl sugrąžins mano mašiną į kelią – variklis buvo sudaužytas. Tačiau sužinojau, kad jis ne tik puikus kėbulo remontininkas, bet taip pat ir mechanikas. NEREIKĖJO ILGAI LAUKTI, KOL MAŠINA VĖL BUVO SURINKTA IR SUGRĮŽO Į GREITKELĮ, o aš buvau patenkintas, šį kartą leisdamas vairuoti jam.

Mes toliau važiavome ir vieną dieną, paplekšnojęs jo petį, pasakiau: „Ar galiu pavairuoti, pavargau tiesiog sėdėti“. Jis pasislinko, aš paėmiau vairą. NEBUVO JOKIŲ SUNKVEŽIMIŲ; buvo pakankamai ramu. Vienintelis dalykas, kuris pro mus pravažiavo Las Vegaso link, tai buvo atsitiktinis V.W. ir vienas ar du mini venai bei keli motociklai. Taip bevažiuojant ir man TIKRAI GERAI BESISEKANT, iš už posūkio pasirodė dyzelinis sunkvežimis. Dar vienas iš to laivyno. IR ŽINOT KOKIA MINTIS MAN TOPTELĖJO? „Tu matei, kaip jis tai daro, matei būtent, ką jis daro, nėra priežasties, kodėl negalėtum to paties padaryti.“ TAIGI AŠ PASPAUDŽIAU AKSELERATORIŲ IKI 200 km/h ir važiavau tiesiai į sunkvežimį. Jis paplekšnojo man per petį, bet aš į tai nekreipiau dėmesio – jei jis tai gali, galiu ir aš – ŽINOTE, KAS NUTIKO… buvo baisus susidūrimas. Būčiau praradęs gyvybę, jei jis nebūtų buvęs mašinoje kartu su manimi. Ir aš nusprendžiau, kad norėčiau, jog jis būtų mašinoje su manimi kiekvieną dieną, visą laiką. Tačiau ir po to aš negalėjau atsikratyti troškimo laikyti vairą. Po susidūrimo jis vėl surinko mašiną ir vėl mes važiavome savo keliu, o aš pamažu pradėjau išmokti, kad, kai jis vairuodavo ir sunkvežimis išlysdavo iš už posūkio, pakankamai noriai palikdavau jį atsakingą, o aš būdavau ten, kur man ir priklausė. Ir jei nutikdavo taip, kad aš vairuodavau, o iš už posūkio išlysdavo sunkvežimis, aš visada pasislinkdavau iš vairuotojo sėdynės ir užleisdavau jį. NETURĖJAU TAM LAIKO – NETURĖJAU IŠ TO NAUDOS!

Taigi besiartinant sunkvežimiams, vairuodavo jis. Bet manęs neapleisdavo jausmas, kad galėčiau susitvarkyti su V.W. , mini venais, motociklais, bet tada supratau, jog V.W. , mini venai, motociklai buvo ne ką geriau nei sunkvežimiai. Pamažu mes judėjome šiuo greitkeliu, kol pasiekėme Y – kelio pasidalinimą. Kairėje buvo tiltas, vedantis į nuostabų parką bei vandens telkinius – pačius nuostabiausius sodus, kokius tik teko matyti. Kelias, einantis į dešinę, buvo purvinas pilnas duobių – DIDŽIULIŲ DUOBIŲ ir išsiraizgęs pirmyn ir atgal aplink kalną.

Spėkite, kurį kelią jis pasirinko? …jis pasirinko purvinąjį kelią, pilną duobių. Aš pačiupau jį už peties ir pasakiau: „AR ŽINAI, KUR TU VAŽIUOJI?“

„Taip aš esu važiavęs šiuo keliu.“ „Ar matai kitą kelią?“ „Taip.“ „Ar tikrai žinai, kur tu važiuoji?“ „Ar nori, kad aš vairuočiau?“ „Na, taip.“ Taigi aš pasilikau savo mašinos pusėje ir mes toliau važiavome šiuo keliu. Kai mes nuvažiavome dalį to duobėto kelio, aš atsigręžiau ir pamačiau kažką kitoje to nuostabaus sodo pusėje – ateinančius didžiulius dūmų kamuolius kaip nuo dyzelinių sunkvežimių išmetamų dujų. 

Ir aš sau pasakiau: „Taip, jis žino, kur važiuoja. JIS ŽINO.“ Ir kuo toliau kilome į šį kalną, tuo geriau mačiau nuostabią šviesą – šlovingą šviesą – sklindančią iš už kalno. Ir man atrodė, kad ta šviesa sklinda iš tolimojo miesto. Sunku laukti, kol pamatysiu kitą Kalno pusę. O KAIP JUMS?

C. Mokymo metodas 

1. Pakvieskite žvalgų klasę įsivaizduoti, kad jie turi labai artimą draugą, kuris sėdi teisiamųjų suole ir laukia mirties bausmės nuosprendžio, arba serga nepagydoma liga ir liko gyventi tik 6 savaites. Jie žino, kad jų draugas nėra krikščionis, bet jie nori papasakoti apie tai, kaip būti išgelbėtu. Vienintelis būdas bendrauti su draugu yra telegrama. Lai kiekvienas perskaito Rom 3, 20 – 24.31 ir pasidalina savo atradimais su savo mirštančiu draugu per telegramą. Telegramoje turi būti 25 žodžiai ar mažiau. Skirkite laiko telegramų aptarimui klasėje. Kad būtų įdomiau, gaukite telegramų formas iš pašto.

Nė vienas negali tapti teisiu Dievo akyse darydamas tai, ką liepia įstatymas. Kuo geriau suvokiame Dievo Įstatymą, tuo labiau suprantame, kad mes jam nepaklūstame; Jo įstatymai tarnauja tik tam, jog mes pamatytume, kad esame nusidėjėliai. Bet dabar Dievas parodė naują kelią į dangų – ne per buvimą „pakankamai geru“ ir stengimąsi laikytis Jo įstatymų, bet nauju būdu (nors tai nėra nauja, apie tai jau daug anksčiau kalbėjo Raštas). Dabar Dievas sako, kad Jis priims ir išteisins mus – paskelbs mus „nekaltais“ – jei mes patikime Jėzui  Kristui savo nuodėmes. Ir mes visi galime būti išgelbėti tuo pačiu būdu, ateidami pas Jėzų, nesvarbu, kas mes esame ar kas mes buvome. Taip, visi nusidėję; visi neatitinka Dievo šlovingąjį idealą; tačiau dabar Dievas skelbia mus „nekaltais“ dėl nusižengimų Jam, jei pasitikime Jėzumi Kristumi, kuris iš savo gerumo laisvai paima mūsų nuodėmes. Na tada, jei esame išgelbėti tikėjimu, ar tai reiškia, kad mums nebereikia paklusti Dievo įstatymui? Atvirkščiai! Iš tikrųjų, tik kuomet mes pasitikime Jėzumi, galime tikrai paklusti Jam. Rom 3, 20 – 24.31.

2. Perskaitę palyginimą apie „Du pasimetusius asilus“, aptarimo grupėje metu atraskite metodus, kuriuos naudoja Dievas, kad padėtų mums tapti ir likti Jo šeimos dalimi.

Du pasimetę asilai

Du pasimetę asilai be tikslo klajojo po laukus ir miškus, kol vieną rytą juos rado netoliese buvę du ūkininkai. Kiekvienas ūkininkas paėmė po asilą, nusivedė į savo ūkį ir įkinkė į obuolių prikrautą vežimą. Buvo obuolių rinkimo sezonas, ir asilai buvo rasti pačiu geriausiu laiku. 

Iki šio momento dviejų asilų likimas buvo vienodas. Jie pasimetė, po to buvo rasti ir jiems buvo duotas darbas. Bet būdai, kuriais motyvavo fermeriai savo gerbiamus asilus traukti obuolių vežimą,  buvo skirtingi.

Pirmasis ūkininkas skatino savo asilą, pririšdamas didelį, raudoną, skanų obuolį prie karties.  Tada jis atsisėsdavo į obuolių vežimą ir tabaluodavo obuolį prieš alkaną asilą taip, kad jis jo nepasiektų. Asilas, žinoma, galėjo matyti obuolio vertę ir beveik galėjo paragauti sultingąjį skanumyną. Besistengdamas pasiekti obuolį, jis trukteldavo į priekį ir tokiu būdu traukdavo obuolių vežimą. Jis niekada neatsikąsdavo obuolio, bet sunkiai dirbo, kad pasiektų šį tikslą. 

Antrasis ūkininkas paėmė nuostabų obuolį, atsistojo prie savo asilo ir davė tą obuolį jam suvalgyti. Asilas buvo toks dėkingas už šią dovaną, kad traukė obuolių vežimą ten, kur ūkininkas tik panorėdavo. 

Taigi, pirmasis asilas ir toliau kurį laiką stengėsi pasiekti nepasiekiamą obuolį. Ir abu asilai turėjo kurį laiką pertemti daug obuolių vežimų. Tada maždaug vidurdienį pirmasis asilas pradėjo abejoti, ar jis kada nors pasieks nuostabųjį obuolį. Netrukus suprato, kaip ūkininkas įtaisė obuolį, kad jis jo nepasiektų. 

Tai paskatino keistas asilo mintis. Pirmiausia, jis pradėjo abejoti, ar išvis obuolys vertas viso to vargo. Ar iš tikrųjų ūkininkas planuoja atiduoti šį obuolį dienos pabaigoje. Jis pats sau mąstė, kad tas obuolys tikriausiai gana sudžiuvęs ir beskonis. Bet jis buvo dėkingas ūkininkui už tai, kad davė jam namus ir darbo, taigi kurį laiką jis apsimetė, jog nori to obuolio, traukdamas vežimą.

Su tokiomis daug energijos atimančiomis mintimis jis pradėjo abejoti, gal jam, iš tikrųjų, nebetraukti obuolių vežimų. Tada jis sulėtino žingsnius ir suklupo. Fermeris vėl nublizgino obuolį, kad įtikintų asilą, jog kaip būtų nuostabu pasiekti šį obuolį. Kad to paskatintas asilas vėl trauktų obuolių vežimą link nepasiekiamo tikslo.

Dienos pabaigoje vargšas alkanas asilas nebegalėjo patempti obuolių vežimo, nepaisant ūkininko plakimo ir paskatinimų. Ir, kai nebegalėjo paeiti ir susmuko kelio pakrašty, jis buvo laikomas nenaudingu bei nusiųstas į klijų fabriką. 

Dennis N. Carlson

Paimta iš  Insight, Review and Herald Publishing Association

Šaltiniai

E. Vait „Kelias pas Kristų“; E. Vait „Laiškai jaunimui“ 

(Steps to Christ, E. G. White; Messages to Young People, E. G. White)

Testavimo metodas

Dalyvavimas aptarimuose.

• Reikalavimas Nr. 2

Dalyvauti Biblijos eilučių  pasižymėjimo programoje Biblijos įkvėpimo tema.

Klasės susitikimai: Vienas

Tikslas

Dėka Biblijos eilučių programos suprasti Dievo dovaną Raštą per vadinamą Apreiškimo/ Įkvėpimo procesą. Gebėti pasidalinti Dievo Žodžiu su ieškančiais tiesos asmenimis.

Mokymo metodai

1. Pasikvieskite pastorių, bažnyčios vyresnįjį ar ką nors kitą, kuris gali pasidalinti tuo, kaip jis žymi savo Bibliją. Po trumpo aptarimo jis gali parodyti, kaip jis patvirtina Biblijos tiesą ir kaip vadovaujasi pasižymėtais 7 – 10 pagrindiniais tekstais. 
2. Su klase aptarkite Apreiškimo/ Įkvėpimo prasmę. Jūs galbūt norėsite pasinaudoti 1 Kor 2 naujausio Biblijos vertimo tekstu. 

Mūsų žmonėms reikia: Paulius kalba, kad nė vienas šio pasaulio valdovas nesupranta „slėpiningos ir paslėptos Dievo išminties“. 6 – 8 eil. 

Dievo Apreiškimo dovana: „Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į mintį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie jį myli. Dievas mums tai apreiškė per Dvasią.“ 9 – 10 eil.

Dievas padeda perduodant tiesą: „Apie tai ir kalbame ne žmogiškosios išminties išmokytais žodžiais, bet tais, kurių išmokė Dvasia, dvasiniais žodžiais aiškindami dvasinius dalykus.“ 13 eil. Šią proceso dalį mes dažnai vadiname „Įkvėpimu“.

Dievas padeda suprasti tiesą: „Kas yra Dieve, nežino niekas, tik Dievo Dvasia… Deja, juslinis žmogus nepriima to, kas ateina iš Dievo Dvasios. Jis tai laiko kvailyste ir nepajėgia suprasti, kad apie tuos dalykus reikia spręsti dvasiškai.“ 11 – 14 eil. 

Per apreiškimą Dievas parodė Jo tiesą Biblijos rašytojams. Tie pasirinkti žmonės pasakė Jo tiesą su Šventosios Dvasios pagalba. Mes suprantame šią apreikštą/ įkvėptą tiesą padedant Šventajai Dvasiai.

Tas, kuriam apreikšta, teigia, kad jo žinios šaltinis yra Dievas ir pateko pas jį per angelą.

Dievas, atrodo, dirba įvairiomis priemonėmis, įkvėpdamas Biblijos rašytojus bei kitus Jo tarnus. Kai kuriems davė regėjimus bei sapnus. Kitiems davė supratimo dvasią – Dievo slėpinių suvokimą. Dar kiti buvo vedami užrašyti istorinius įvykius. Žmogiškoji asmenybė nebuvo ištrinta ar užblokuota, o sustiprinta ir stimuliuojama. 

Taigi rodymas, pasakojimas, supratimas yra trys svarbūs žingsniai proceso, per kurį Dievas patenkina mūsų poreikį išsaugoti tiesą. Dabar paklauskime keletą svarbių Rašto klausimų.

1. Kokiu būdu Dievas leidžia apie save žinoti? Sk 12, 6; Jn 1, 18; 2 Pt ą, 20.21; 1 Jn 5, 20.
2. Kas yra tiesa? Ps 119, 160 ir Jn 14, 6. Palyginkite su Jer 23, 29; Lk 21, 33; Heb 4, 12.
3. Kodėl yra užrašytos Biblijos tiesos? Jn 20, 30 – 31; Rom 15, 4; 2 Tim 3, 16 – 17.

3. Parinkite septynis ar daugiau Biblijos tekstų, kurie padeda suprasti Biblijos dievišką kilmę bei tikslą. Kiekvienas žvalgas gali pasakyti savo nuomonę ir apginti savo supratimą klasėje prieš mokytoją. Arba klasės narys atlieka teisėjo vaidmenį, kuomet likusieji klasės vaikai yra kaip žiuri, nusprendžianti, ar žvalgas naudoja Bibliją tinkamai. Kuomet visi dalyviai pasidalino savo pasirinktais tekstais ir buvo grupės įvertinti, kiekvienas gali pasižymėti eilutes savo Biblijoje pagal grandininę nuorodų sistemą.

Testavimo metodas

Dalyvavimas ir užduoties atlikimas.

• Reikalavimas Nr. 3

Įtraukti mažiausiai tris žmones į Biblijos tyrinėjimą paštu kursą.

Paaiškinimas

Atsižvelgiant į tą faktą, kad Jėzaus tarnystė labiau rėmėsi asmeniniu kontaktu, dabar žvalgui yra galimybė įtraukti bent tris draugus ar kitus žmones į Biblijos tyrinėjimo paštu kursą ir pristatyti jiems prasmingą Biblijos temų tyrinėjimo metodą. Pakalbėkite su asmeniniu tarnavimo vadovu dėl instrukcijų bei užsiregistravimo kortelių, o vėliau pakvieskite jį į klasę aptarimui dėl liudijimo metodų.

• Reikalavimas Nr. 4

Turėti atitinkamą Atminties perlo sertifikatą. Toliau yra pateiktas siūlomas sąrašas, jei jūsų jaunimo skyrius neturi rekomenduojamo sąrašo. 

Iš kiekvienos septinių kategorijų galima išsirinkti vieną tekstą, kurį išmoksite mintinai.

Klasės susitikimai: Vienas

Iš visų žvalgo klasės susitikimų, vienas turi būti skirtas „Atminties perlo“ egzaminui.

Tikslas

Suteikti galimybę, įsimenant tekstą, vesti prie dvasinio augimo, panaudojant „Atminties perlo“ užduotį.

Mokymo metodai

1. Paskatinkite eilučių mokymąsi padaryti kasdienio garbinimo dalimi. 
2. Suplanuokite įdomų metodą, kuriuo tikrinsite išmoktas eilutes kiekvieną savaitę.

Testavimo metodas

Išlaikyti „Atminties perlo“ pateiktą konferencijos Jaunimo skyriaus testą.

Pažangesniems

• Reikalavimas Nr. 1

Pravesti dvi Biblijos studijas ne adventistui.

Perėjimas iš netikėjimo į krikščionybę

Klausimas: Kaip jūs atvedate netikintį į bažnyčią?

Atsakymas: Pastaraisiais dešimt metų buvo renkami duomenys iš tūkstančių žmonių; jie buvo apklausti apie tai, kaip jie tapo krikščionimis ir atėjo į bažnyčią. Šie tyrimai buvo atliekami adventistų ir kelėtos kitų protestantų grupėse. Išryškėjo keletas pagrindinių dalykų.

Beveik kiekvieno istorijoje galima rasti penkis pagrindinius dalykus:

1. Sąmoningumas

• Prieš prisijungdami prie bažnyčios, turite žinoti, kad ji egzistuoja.
• Daugelis žmonių sako, kad jau prieš daugelį metų buvo girdėję apie bažnyčią, prieš prisijungdami prie jos;galbūt esate girdėję žmones sakant: „Jei kada nors prisijungsiu prie bažnyčios, tai bus _______________ bažnyčia.“
• Žiniasklaida, reklama, literatūra, įvairūs tarnavimai bendruomenėje – visa tai padeda žmonėms sužinoti apie Adventistų bažnyčią.

2. Susidomėjimas

• Kažkas sukelia asmens susidomėjimą tam tikra vietine bažnyčia; kažkas asmens gyvenime paskatina eiti ieškoti bažnyčios; kažkuo ta bažnyčia jam yra patraukli.

3. Įvertinimas

• Trečiame žingsnyje asmuo, iš tikrųjų, lankosi kažkokiuose renginiuose arba palaiko santykius su bažnyčia ir žiūri ar ji atitiks jo ar jos reikmes.
• Pirmos 30 s, pirmos 5 min. yra labai svarbios; pirmieji įspūdžiai yra ilgalaikiai įspūdžiai.
• Kokią žmonių pritraukimo tarnystę turi jūsų bažnyčia?

4. Išmėginimas

• Žmogus apsilanko vėl ir vėl. 
• Jis neprisijungia, jis tik bando, ar jam tai patinka.
• Vidurkis nuo 3 mėn. iki 2 metų.

5. Priėmimas

• Kai asmuo pakrikštijamas, jis nėra dar pilnai bažnyčios dalis.
• Jis turi būti priimtas į šeimą; tapti socialinės struktūros dalimi.
• Jei naujas narys per pirmus metus susiranda 6 naujus draugus, jis tikriausiai pasiliks; jei ne, jis tikriausiai atkris.

Atsakymas: Apsvarstykite „Rūpestingos bažnyčios“ strategiją, kuri buvo oficialiai patvirtinta adventistų bažnyčios Šiaurės Amerikos divizijos.

Atsakymas: Kas nulemia asmens, kuris yra užtikrintas dėl bažnyčios, galbūt net lankė bažnyčios renginį, apsisprendimą siekti dvasinio bendravimo su bažnyčia? Atrodo, kad tai sukasi aplink vykstančius pagrindinius GYVENIMO ĮVYKIUS.

Rezultatas: 

• Didesnė tikimybė, kad ne bažnyčios narys priims Kristų ir taps aktyviu, ilgalaikiu bažnyčios nariu, jei gaus liudijimą iš draugo. 
• Ne bažnyčios nariai ateina pas Kristų, dėl jų jaučiamų reikmių; tai motyvuoja ar pastumi link bažnyčios.
• Ne bažnyčios nariai ateina pas Kristų per draugus; tai yra kanalas ar kelias, kuris juos patraukia.

Temos aptarimui:

1. Kodėl misionierių išsiuntimas buvo viena iš pagrindinių bažnyčios augimo priežasčių?
2. Ar Globalinė Misija yra numačiusi kokias nors populiacijos grupes jūsų vietovėje ar jūsų šalyje? Kaip reaguotumėte į kvietimą eiti ten ir liudyti?