DVASINIAI ATRADIMAI

Pėdsekiai -> 6 Metai – VEDLYS

Šios dalies tikslas yra puoselėti dvasinį, asmeninės atsakomybės ir mokinystės augimą Vedlių gyvenime.

• Reikalavimas Nr. 1

Aptarkite, kaip krikščionis gali įgyti Pauliaus apibudintas dovanas laiške Galatiečiams Dvasios.

Klasės susitikimai: Du

Tikslas

Įvardinti Dvasios dovanas ir nustatyti, kokios dovanos buvo duotos kiekvienam Vedliui, bei paskatinti vystyti ir naudoti šias dovanas Dievo šlovei.  

Mokymo metodai

1. Perskaitykite alegoriją „Karaliaus sodas“ ir aptarkite panaudotos simbolikos prasmę.

Skirkite laiko atrasti ir atskirai kiekvieną aptarti tokius dalykus: vartai; veidrodis; kirvis; žibintas; princo pažadas.

Karaliaus sodas

Kartą gyveno labai išmintingas ir kilnus karalius, kuris iš visų turimų savo žemių pasirinko nuostabią vietą savo namui, sodui ir jo vaismedžiams. Kai savo rankomis pastatė namą, aplink jį pastatė tvorą, o vartus užrakino su didele spyna.

Visur besižvalgydamas žmogaus, kuris galėtų gyventi šiame ypatingame name, apsistojo ties jaunuoliu vardu Viljamas. Tačiau mes jį vadinsime Viliu, kad būtų trumpiau. Kai jie kartu nuvyko prie namo, karalius pasakė Viliui: „Štai, tu turėsi jį prižiūrėti. Viskas, ką turėsi padaryti, tai palaikyti švarą ir sodinti sode. Bet būk tikras, kad vartai yra užrakinti! Nieko neįsileisk, nebent jie būtų mano šeimos nariai. Jei tau ko nors reikėtų, šis telefonas yra tiesiogiai sujungtas su mano pilimi. Gali prašyti manęs, ko tik nori, ir aš tai tau tuojau pat atsiųsiu“… tai pasakęs, karalius išvyko.

Labai susijaudinęs Vilis apžiūrėjo namą ir visus kambarius; net virtuvės spintelės buvo pilnos maisto. Taip apžiūrinėjant viską aplinkui ir planuojant, kaip sodins sodą, jau atėjo ir vakaras.  Jam bebūnant prie tvoros, išgirdo prislopintą balsą…

„Nedaryk to… Nedaryk to.“

Vilis atidžiai apžvelgė tvorą, kad pamatytų, iš kur sklinda balsas, ir nieko nematydamas sušuko: „Nedaryk ko?“

„Nedirbk viso šito darbo!“ – pasigirdo atsakymas. Tada Vilis pamatė tamsų aukštą nepažystamąjį, stovintį už tvoros arti prie vartų. Vilis šiek tiek prisiartino ir paklausė nepažįstamojo, ką jis turėjo omenyje. „Nedaryk viso šito darbo, karalius yra niekas kitas tik  tironas, kuris vers tave dirbti, dirbti, dirbti, o kai sodas duos vaisių, jis ateis ir pasiims visą derlių. Vienintelį dalyką, ką tu iš to gausi, tai skaudančią nugarą!“

„O“ – pasakė Vilis, – „Aš nemanau, kad jis toks.“

„O taip, jis toks“ – pasakė nepažįstamasis. „Aš jį pažinojau tikrai ilgą laiką, bet, jei tu mane įsileisi, aš padarysiu darbą. Tu verandoje galėsi gulėti lovoje ir mane stebėti! Akimirksniu pasodinsiu vaismedžius – tau nieko nereikės daryti, bet galėsi padėti man surinkti vaisius ir galėsi valgyti tiek, kiek norėsi.“

Taigi, Vilis buvo šiek tiek minkštaširdis ir jis atvėrė vartus nepažįstamajam. Ir akivaizdu, kad nepažįstamasis sakė tiesą – jis buvo tikras darbininkas, ne slunkius! Jis žinojo, kaip kasti, jis žinojo, kaip auginti medžius, ir jau greitai ten buvo vaismedžiai, o vaisiai, prinokę surinkimui. „Nagi Vili, paragauk vaisiaus.“ Vaisius, spindėdamas ant medžio, atrodė toks patrauklus, o Vilis sunkiai galėjo susilaikyti nesuleidęs savo dantų į įvairiausius vaisius.

Pirmasis, kurį jis paragavo buvo neapsakomai skanus, o kitas net geresnis – tarsi būtų sumaišyti mangas, ananasas ir pasiflora. Kai prisivalgė iki soties, Vilis atsigulė verandoje. Nuo vaisių jam pradėjo skaudėti pilvą. Jis apsirgo, tikrai apsirgo, taip apsirgo, kad manė jog daugiau niekada nebevalgys! Bet keista, po valandos ar kiek daugiau Vilis vėl pasijuto alkanas ir sugrįžo į sodą dar vaisių. Jie buvo tokie pat skanūs kaip ir pirmąjį kartą ir jis negalėjo suprasti, kodėl anksčiau nuo jų jam buvo taip bloga. Tačiau, po kelėtos minučių po jo paskutinio kąsnio tas pats negerumo jausmas sugrįžo su kaupu! Vargšas Vilis, likusią dienos dalį praleido rinkdamas vaisius, juos valgydamas ir sirgdamas; rinkdamas, valgydamas ir sirgdamas. Ir taip tęsėsi kitą dieną, ir kitą savaitę, ir mėnesį. Vilis to nekentė, bet negalėjo tam atsispirti.

Vieną dieną jis pasakė nepažįstamajam: „Tu geriau pasakyk man to vaisiaus pavadinimą.“ Bet nepažįstamasis nepasakė. Tik po savaitės nepaliaujamo klausinėjimo, nepažįstamasis nuvedė Vilį prie sodo ir pasakė: „Štai… šį aš vadinu Netyrumu, šį Melu, šį Nepagarba, šį Vagyste, šį Neapykanta, Pavydu, Netyromis mintimis, Sukčiavimu ir taip sąrašas tęsėsi. 

Vilis negalėjo patikėti, kai skubėdamas į namo vidų pažvelgė į veidrodį ir pirmą kartą pamatė, kad jo veidas keičiasi – jis pradėjo panašėti į nepažįstamojo veidą, nors anksčiau jis buvo šiek tiek panašus į karaliaus. Vilis buvo toks piktas, kad nubėgo į malkinę ir pačiupo savo patikimą kirvį. Jis ketino nukirsti kiekvieną medį, net jei jam tektų mirti. Kai pakėlė visą per ilgą laiką surūdijusį kirvį, pastebėjo ant jo rankenos užrašytus žodžius… „GERI SPRENDIMAI.“

Su tvirtu nusistatymu Vilis įbėgo į sodą ir kapojo kiekvieną medį, kol sodo nebeliko. Jo rankos buvo pūslėtos ir kraujavo, jam skaudėjo nugara, bet jis jautėsi gerai, nes žinojo, jog tų medžių nebebuvo – visų išskyrus šaknis – jos vis dar buvo ten!

Kai Vilis prabudo sekantį rytą ir pažvelgė pro langą, negalėjo patikėti savo akimis. Medžiai buvo tokie dideli kaip niekad anksčiau, tokios buvo ir jo pūslės!

Ir dar daugiau, Vilis buvo alkanas ir negalėjo atsispirti vaisiams. Vilis buvo sukrėstas, jis taip blogai jautėsi ir buvo toks pavargęs. Kaip jis nekentė nepažįstamojo.

Vieną dieną Vilis už vartų pastebėjo švytintį žibintą. Jis žinojo, kad tai ne nepažįstamasis, nes jis buvo viduje. Iš tolo matydamas, jis galėjo pasakyti, kad tai nekaralius, bet jis buvo panašus į karalių, galbūt tai karaliaus sūnus. Artėjant prie vartų, Vilis įžvelgė, kad Princui nutiko kažkas baisaus, nes ant rankos, kuri laikė žibintą, buvo didžiulis randas.

Tuo metu, kai Vilis žvelgė į ant galvos ir veido esančius randus, princas kalbėjo ir sakė: „Štai aš stoviu prie durų ir beldžiuosi: jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su manimi.“

Vos prieš bebaigiant princui kalbėti, nepažįstamasis atbėgo šaukdamas: „Neįleisk jo! Jis sunaikins visą mano darbą! Neįleisk jo!“

Tai viskas, ką reikėjo Viliui išgirsti. Neabejodamas Vilis žengė į priekį ir atvėrė vartus, ir kai tik įžengė princas, nepažįstamasis išėjo.

Princas negaišo laiko, greitai nusivedė Vilį į sodą ir kartu ėjo aplink kiekvieną medį. Kur princas laikė savo žibintą, ten medžiai nudžiūdavo, vaisiai nukrisdavo ir, nors šaknys vis dar tebebuvo ten, bet medžiai neataugdavo tol, kol princas būdavo ten.

Princas paaiškino Viliui: „Negali būti taip, kaip viskas buvo su nepažįstamuoju. Šį kartą mes dirbsime kartu.“ Šiam sodui pasodinti užtruko daugiau laiko, bet medžiai buvo fantastiški. Ir, kai jie kiekvieną sodino, princas sakė: „Šis yra Meilė, o štai šis yra Tiesa, šis Džiaugsmas, Ramybė, Švelnumas, Tikėjimas, Savikontrolė, Tyrumas ir taip sodas augo.

Vilis norėtų, kad jūs žinotumėte, kad vaisiai buvo labai skanūs ir dar jie jo nesusargdindavo… nė vienas kąsnelis! O jo veidas pradėjo keistis vėl ir panašėti į karaliaus veidą.

Tačiau Vilis labai bijojo, o ta baimė sukeldavo siaubingą skausmą jo širdyje, tai jį taip jaudino, kad jis turėjo paklausti princo: „Kas nutiktų man, jei jūs kada nors nutoltumėte? Princas tik nusišypsojo ir pasakė: „Vili, aš niekada nepaliksiu ir neišsižadėsiu tavęs“ – ir princas laikėsi savo žodžio.

2. Trumpai aptarkite dvasinio augimo prasmę.

Dvasinis augimas

Kiekvienas gyvas dalykas, ar tai būtų augalas, ar gyvūnas pereina augimo pakopas. Nė vienas negimsta subrendusiu. Augimui reikia laiko, maitinimosi ir kartais šiek tiek pagalbos bei rūpesčio, kaip pavyzdžiui su žmogaus kūdikiu.

Dvasiniam augimui taip pat to reikia (1 Pt 2, 2;  2 Pt 3, 18;  Ef 4, 15). Galbūt mes krikščionį galėtume palyginti su medžiu, kurio šaknys yra geroje, derlingoje žemėje. Kiekvieną akimirką medis leidžia savo šaknis, kad surinktų maistą iš žemės. Panašiai ir krikščionis yra pasodintas Kristuje. Jis yra įsišaknijęs ir įsitvirtinęs Kristuje (Ef 3, 17; Kol 2, 7; Rom 6, 5). Jis pilnai tiki, kad Kristus yra jo Išgelbėtojas ir kad Jis mirė už jį. Jis atgailavo dėl nuodėmės ir siekė atleidimo. Jis tiki, kad jam atleista ir kad jis yra „persodintas“ į naują žemę ir dabar priklauso Kristui. 

Skaitydamas, mąstydamas apie Dievo Žodį, melsdamasis Jo pagalbos bei palaimų, jis ne tik suvokia Dievo pažadus ir mokymus, bet ir pritaiko juos savo kasdieniniame gyvenime. Jis taip elgiasi diena iš dienos ir tokiu būdu vis labiau ir labiau savo charakteriu panašėja su Kristumi.

Jis gali daryti daug klaidų ir kartais nusidėti, bet, jei taip atsitinka, jis prisimena, kad Kristus vis dar myli jį ir atleis nuodėmę, jei jis atsigręš į Kristų su atgaila ir išpažinimu (1 Jn 2,1;  1,9). 

Nė vienas, pasodintas netinkamoje dirvoje, negali augti krikščionimi. Jis negali turėti šaknis nuodėminguose dalykuose arba mėginti išstovėti savo paties jėgomis ar viešėti kaip  krikščionis. Jis gali gauti maitinimą tik dėka asmeninio tikėjimo realiu bei gyvu Išgelbėtoju ir atlaikyti gyvenimo audras tik, kai jo šaknys yra tvirtai įsišaknijusios Kristuje. Tikėjimas yra lyg medžio šaknys, kurios laiko jį tvirtai žemėje, o taip pat ir surenka maistą.

Dievas duoda krikščioniui visko, ko jam reikia: atleidimą (1 Jn 1, 9), naują širdį (naujus troškimus Ez 18, 31, gimimą iš naujo (Jn 3, 3.5), pagalbą reikiamu metu (Heb 4, 16), galią atsispirti gundymui (1 Kor 10, 13) ir Dievo Žodį, pagal kurį galėtų gyventi bei maitintis (Mt 4, 4). Priimdami visas šias dovanas, mes augame Jame.

3. Apibrėžkite skirtumą tarp Dvasios dovanų ir Dvasios vaisių. Padiskutuokite.

Dvasios dovanos ir vaisiai

Visa ta pagalba krikščioniui iš tikrųjų ateina  per Šventąją Dvasią, kuri turi savo būdą mokyti ir stiprinti tuos, kurie pasirenka gyventi Kristuje.

Šventoji Dvasia duoda kitas galimybes, vadinamas „dovanomis“ įvairiems bažnyčios nariams padėti visai bažnyčiai augti ir duoti vaisius. Šios dovanos yra paminėtos 1 Kor 12 ir Ef 4. Jos padeda bažnyčiai ne tik augti, dirbti dėl kitų. Jos padeda atskiriems bažnyčios nariams padaryti tai, ką Biblija vadina „vaisiu“ jų gyvenimuose, tarsi medis, kuris pasodintas geroje dirvoje, duoda gerą vaisių.

Karta Jėzus kalbėjo savo mokiniams, kad Jis yra vynmedis, o jie yra šakelės (Jn 15, 5). Jis sakė, kad tie, kurie gyvena tikėjimu Jame duos gausų vaisių.  Koks tai vaisius? Kaip galime žinoti, ar mes duodame gerą vaisių? Įsiklausykime į  sąrašą vaisių, kurie suteikia tikrąjį, laimingą krikščionišką gyvenimą, kaip parašyta Gal 5, 22.23: meilė, džiaugsmas, ramybė, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas.

Šie visi vaisiai gali augti tokio krikščionio gyvenime, kuris per tikrą tikėjimą su troškimu, meile ir paklusnumu paskiria savo gyvenimą Kristui.

Testavimo metodas

Dalyvavimas diskusijose.

• Reikalavimas Nr. 2

Patyrinėkite ir aptarkite, kaip ST šventyklos tarnavimas nurodo į kryžių ir asmeninį Jėzaus tarnavimą. 

Klasės susitikimai: du 

Tikslas

Padėti Vedliams suprasti ST tarnavimo šventykloje sąsają su išgelbėjimu per Jėzų bei su dabartine Jo tarnyste.

1. Šventyklos žodynas.

Atpirkimas: Jei kada nors dėl ko nors nesutarėte su jums rūpimu žmogumi, tikriausiai vėliau jautėtės nekaip. Tuomet siekiame susitaikymo. Ir argi nesijaučiame geriau, kai viskas vėl būna gerai?

Senajame Testamente Dievas norėjo parodyti savo žmonėms, kad Jis visada troško susitaikymo, nesvarbu koks didelis bebūtų buvęs nuopolis. Aukodamas tiek avinėlį, tiek balandį nusidėjėlis parodydavo, kad jis gailisi. 

Vieną dieną per metus vyriausiasis kunigas įeidavo į šventyklą ir aukodavo auką už visus Dievo žmones. Visi matydavo Dievo ir žmogaus sutaikinimą.

Ta diena buvo vadinama Atpirkimo diena, sutaikinimas, kur žmogus būdavo viena su Dievu.

Šventykla: Ar kada nors jautėtės, kad norite pabūti vienas – pabūti toliau nuo šurmulio – būti ten, kur jūs esate jūs, ir tai yra gera, kai gali būti savimi? Galbūt tomis akimirkomis eidavote į savo kambarį ir išsakydavote viską Dievui.

Ar kada nors susimąstėte, kur žmones ėjo ir su kuo kalbėjo iki to laiko, kai Jėzus numirė už juos? Jie nežinojo, kada Jis ateis.

Dievas  ne tik norėjo pasakyti jiems, kad Jėzus ateina, bet ir parodyti, ką reikš Jėzaus atėjimas, taigi Jis paprašė sukurti vietą, kur Jis galėtų gyventi su jais ir papasakoti apie Jėzų. Ta vieta buvo vadinama šventykla, o tai reiškia šventa vieta.

Šventyklos viduje buvo aukojamos aukos, kurios simbolizavo Jėzaus mirtį ant kryžiaus. Bet, kai Kristus mirė už mūsų nuodėmes, šios aukos nebebuvo reikalingos, o taip pat nebebuvo reikalinga ir šventykla.

Galbūt kada nors girdėjote, jog mūsų bažnyčios yra vadinamos šventyklomis. Taip vadinama, nes tai yra taip pat šventa vieta, kur žmonės ateina pagarbinti Dievą ir pabendrauti su Juo. Jei norite daugiau sužinoti apie šventyklą, skaitykite Iš 40 skyrių.

Teisumas: Kai Adomas nusidėjo prieš Dievą, daugiau nebebuvo tobulu. Jis negyveno santarvėje su Dievu.

Pradžios 15, 6 Mozė pasakoja mums apie Dievo ir Abraomo pokalbį. Abraomas tikėjo ir pasitikėjo Dievu, todėl Dievas pripažino, kad Abraomas yra santarvėje su Juo. Abraomas buvo teisus.

Buvimas teisiu ir santarvėje su Dievu vadinamas teisumu. Yra tik vienas reikalavimas ir tai yra tikėjimas.

Kai Kristus grįš į žemę, Jis pakvies teisiuosius keliauti su Juo į dangų. Tik tie, kurie tiki ir pasitiki Juo keliaus su Juo. Teisumas negaunamas dėka nepaliaujamų pastangų darant tai, ką jūsų manymu, Dievas norėtų, kad jūs darytumėte. Tai ateina kaip meilės atsakas į Jo meilę bei auką dėl jūsų.

Pateisinimas: Simonas ir Matas buvo pakankamai geri draugai. Jie visur vaikščiodavo ir spręsdavo problemas kartu. Buvo tik vienas esminis skirtumas tarp jų. Simonas niekada nemelavo ir nesukčiavo. Matas jautė, kad tai yra gerai, jei to reikalavo aplinkybės.

Matui jau greitai baigsis terminas, kai reikėjo atlikti užduotą didelį mokyklos projektą. Nepaisant to, jis turėjo kur kas svarbesnių darbų. Termino baigimosi išvakarėse Matas nusprendė aplankyti Simoną. Nereikia nė sakyti, kitą dieną Simono darbas atsispindėjo dviejuose projektuose. Pamačiusi du vienodus darbus, mokytoja pasikvietė abu. Mato pasiteisinimas buvo greitas ir aiškus: „Aš sakiau Simonui, kad jis to nedarytų, bet na… jūs žinote, aš negalėjau draugo nuvilti.“

Jei būtumėte Simonu, esu tikras, kad jūs būtumėte įskaudintas ir šokiruotas. Dar daugiau, norėtumėte ištrinti savo vardą iš bet kokių kaltinimų. Galiausiai jūsų reputacija būtų pavojuje.

Šią mintį, būti laisvu nuo kaltinimų, galima apibendrinti vienu žodžiu – pateisinimas.

Kai šėtonas vaikščiojo aplinkui šmeiždamas Dievą ir melagingai kaltindamas Jį, Dievo charakteriu buvo suabejota. Jo reputacija buvo pavojuje. Bet Dievo charakteris galiausiai buvo pateisintas. Atskleisdamas savo meilę Jo Sūnaus mirtyje ant kryžiaus ir antrame Kristaus atėjime, Dievo vardas ir charakteris bus laisvas nuo visų kaltinimų. Štai iš kur kyla išgelbėjimo per Kristaus mirtį planas.

Sandora: Sandora kaip sutartis. Du žmonės tarpusavyje susitaria, kad, jei laikysiesi sąlygų iki galo, tai iš sandorio gausi naudos ar privalumų. Jei nesilaikysi – jokios naudos.

 Panašiai prieš daugelį metų susitarė ir Abraomas su Dievu. Jis laikėsi savo susitarimo. Šis susitarimas buvo vadinamas sandora. Skaitykite apie tai Pr 17, 2.

2. Užbaikite žemiau pateiktas užduotis.
3. Priderinkite pateiktus žodžius:

SIMBOLIS 

Avinėlis

Praustuvas

Žvakidė

Šventa duona

Smilkalų aukuras

Kunigas

Malonės sostas

JĖZUS YRA UŽ MUS

Gyvybės vanduo

Gyvenimo duona (Bilija)

Užtarėjas

Mūsų kunigas

Atperkantis mūsų nuodėmes

Auka už mūsų nuodėmes

Pasaulio šviesa

2. Pažymėkite įvairės šventyklos dalis bei baldus šiame paveikslėlyje:

3. Kaip žydų kasmetinis ciklas iliustruoja krikščionišką erą?

KRIKŠČIONIŠKA  ERA

DANGIŠKA ŠVENTYKLA

VIENI  ŽYDŲ  METAI

ŽEMIŠKA ŠVENTYKLA

Atsakymai

b. 

1. deginamųjų aukų altorius

2. praustuvas

3. auksinė žvakidė

4. smilkalų altorius

5. padėtinės duonos stalas

6. sandoros skrynia

A. kiemas

B. šventoji vieta

C. šventų švenčiausioji vieta

c. 

KRIKŠČIONIŠKA  ERA

VIENI  ŽYDŲ  METAI

3. Pakalbėkite žemiau pateiktomis temomis.

1. „Jėzus ruošią man dangų ir mane dangui.“ Aptarkite, ką Jis daro dabar. Kaip tai gali įtakoti kiekvieną iš mūsų?
2. Jei Jėzus įeitų į jūsų kambarį ir pasakytų „Labas, aš jau viską paruošiau. Tu gali grįžti su manimi, jei nori.“ Kaip manai, kaip tu reaguotum?
3. Kaip manai, kokiu tikslu Dievas įsteigė Atpirkimo dieną šventyklos tarnavime.
4. Ar šventykla yra pasenusi sistema, kuri buvo sukurta žydų barbariškumui, ar ji vis dar turi kažkokią prasmę, pritaikymą šiandienai?
5. Ne visi gali būti vadinami teisiais. Kodėl ne?
6. Koks buvo pagrindinis tikslas aukojimo šventykloje už nuodėmę? Ar tai buvo tik dėl avių skaičiaus sumažinimo? Paaiškinkite.
7. Ką reiškia pateisinti? Kaip šis žodis pritaikomas Dievui? Kodėl Jis turi kažką įrodyti – galiausiai jum jis yra Dievas?
8. Dievas dažnai teikė susitarimus arba sandoras. Jis padarė vieną su Adomu, su Nojumi ir su Abraomu. Kas buvo tuose susitarimuose ir su kuo jie susiję? Ar jie buvo teisingi, o gal Dievas prašė per daug? Ar šie susitarimai vis dar pritaikomi šiandien? Kaip?

• Reikalavimas Nr. 3

Perskaitykite ir išsirinkite 3 adventistų misionierių istorijas. Papasakokite šias istorijas pėdsekių, jaunimo susitikimų ar sabatos mokyklos metu.

Tikslas

Sujungti viešumo vystymąsi bei poziciją vadovavimo vaidmenyje su bažnyčios pionieriškos dvasios  ir misijos personalizavimu.

Mokymo metodai

Yra daugelis šaltinių: knygos, žurnalų straipsniai, video, skaidrės ir t.t. Daugelį atvejų tiesioginis interviu su vyresnio amžiaus žmonėmis ar palikuonimis suteikia didesnį susidomėjimą beveik užmirštais įvykiais ir detalėmis. Sabatos mokykloje istorijos tinka įvairiam amžiui, net pamaldų metu reikia gerų istorijų vaikams.

Dalyviai galbūt norės užbaigti Krikščionio istorijų pasakojimo ženklą.

• Reikalavimas Nr. 4

Turėti Atminties Perlo sertifikatą.

Klasės susitikimai: vienas 

Tikslas

Suteikti galimybę įsiminti tekstą, kuris padėtų dvasiškai tobulėti per Atminties Perlo pritaikymą asmeniniame gyvenime.

Mokymo metodai

1. Paskatinkite eilučių mokymąsi padaryti kasdienio garbinimo dalimi. 
2. Suplanuokite įdomų metodą, kuriuo pasikartotumėte išmoktas eilutes  kiekvieną savaitę.
3. Žemiau yra pateiktas sąrašas, iš kurio galima pasirinkti norimas eilutes.

Galima pasirinkti vieną tekstą, kurį reikia išmokti mintinai, iš kiekvienos septynių kategorijų.

Pažangesniems

Perskaitykite knygą „Kelias pas Kristų“ ir parašykite vieno puslapio pranešimą/ esė.