I dalis
Šiandien daugelis klausia: „Kodėl kyla tiek daug triukšmo dėl dvasinio ugdymo? Argi mums nereikia didesnės bendravimo su Dievu patirties?“
Daugeliui dvasinio ugdymo sąvoka atrodo nekenksminga – netgi gera. Tai laisvai apibrėžiamas terminas, galintis reikšti krikščionišką augimą ir brandą ar ką nors kita, kas susiję su dvasingumu. Kai kurie naudoja šią sąvoką, norėdami padėti kitiems pajusti poreikį didesniam dvasiniam augimui ir pasikeitimui. Taigi šis terminas gali reikšti skirtingus dalykus, priklausomai nuo to, kas jį naudoja.
Atsakydamas į klausimą, ar dvasinio ugdymo sąvoka yra biblinė, Markas Finlis (Mark Finley) rašo: „Jei dvasinį ugdymą apibūdiname kaip panašėjimą į Kristų, apmąstant Dievo Žodį, ieškant Jo maldoje ir atveriant protus mus keičiančiai Šventosios Dvasios jėgai, tuomet jis tikrai yra biblinis terminas. Apaštalas Paulius perspėja tikinčiuosius Romoje: ‘Nemėgdžiokite šio pasaulio, bet pasikeiskite, atnaujindami mąstymą.“ (Romiečiams 12, 2)’“
Norėdami suvokti šio klausimo svarbą, turime tai patyrinėti giliau. „Triukšmas dėl dvasinio ugdymo“, kaip kažkas pavadino, yra daugiau nei mūšis dėl blogo termino, nes terminologija dažnai keičiasi, ypač kai tam tikri posakiai tampa įžeidžiančiais tarp krikščionių.
Daug dvasinio ugdymo metodų atėję iš viduramžių, ir šis terminas atsirado su dvasinio lavinimo sistema arba „disciplinomis“, kurias 1548 metais sukūrė Ignacas Lojola (Ignatius Loyola), Romos katalikų bažnyčios Jėzuitų ordino įkūrėjas. Šios dvasinės disciplinos teigė, jog būtina įvertinti savo jausmus ir atpažinti Dievo balsą savyje. Pratimai buvo sukurti norint išmokyti jauną jėzuitą protu paklusti savo vyresniajam. Vyresnysis buvo vadinamas dvasiniu vadovu.
Nors tai gali atrodyti kaip nekaltas dvasinis ganymas, iš tiesų tai leidimas kitam žmogui dvasiškai valdyti tavo gyvenimą. Tai yra „proto valdymas“. Nors dievobaimingas auklėjimas skatinamas ir Šventajame Rašte, šis „dvasinis vadovavimas“ nėra biblinis. Iš pirmo žvilgsnio tai atpažinti sunku, nes čia tiesa su paklydimu sumišusios labai subtiliai. Nors Jėzuitų ordino nariai atrodo pasišventę „didesnei Dievo šlovei“ ir yra kilniaširdžiai daugelyje sričių (jėzuitai duoda tris įžadus – neturto, skaistumo ir klusnumo), daugelis nežino, kad Jėzuitų ordinas buvo įkurtas su vieninteliu tikslu: apsaugoti Bažnyčios turtus ir galią, sunaikinti protestantizmą ir vėl atkurti popiežijos pranašumą. Jie gerai atliko savo užduotį. Ankstyvaisiais laikais ordinas buvo gerai žinomas dėl žiaurumo tiems, kurie prieštaravo Katalikų bažnyčios tradicijoms, ir ypač tiems, kurie stengėsi sekti tik biblinėmis pamatinėmis tikėjimo tiesomis.
Melody Mason
