III dalis
Nedievobaiminga mąstysena. Tai labai paplitusi nuodėmė šių dienų krikščionybėje dėl tariamo pagarbumo jai. Nors amoraliu ir negarbingu elgesiu mes bjaurimės, mūsų minčių nuodėmės dažnai lieka neišpeiktos. Kodėl? Nes, rodos, visi su jomis sunkiai kovoja! Kaip kas nors gali moralizuoti dėl jų, kai mes visi esame kalti? Taip, ši sritis, jeigu nebus ištyrinėta, gali tapti viena didžiausių spragų mūsų dvasiniame gyvenime.
Pačios dažniausios nedievobaimingos pažiūros apima (nors tuo nesibaigia) pasididžiavimą: savo pasiekimais, dvasiniais laimėjimais, talentais, lyderyste ir padėtimi visuomenėje; viršenybės prieš kitus jausmą; aroganciją; įsitikinimą savo teisumu; savanaudiškumą; karjerizmą; savęs aukštinimą; godumą; geidulingumą; pavydą; tuštybę; apsivalgymą; nerimavimą; irzlumą; nekantrumą; pyktį; kandumą; apmaudą; nenorą atleisti; nepasitenkinimą; dėkingumo trūkumą; baimę; savigailą; pesimizmą; abejones Dievu; dvasinę apatiją; netikėjimą; neapykantą; persekiojimą; sunkiai išmokomą dvasią; nepagarbą valdžioms ir vyresniesiems; nedoras mintis ir troškimus; savų interesų paisymą labiau už kitų.
Mes turime ne tik pulti savąją spragą, bet ir būtinai užtaisyti, blogį išrauti su šaknimis. Pavyzdžiui, jei skaitome žurnalus ar naršome interneto tinklalapiuose, kurie maitina mūsų pasaulietiškus, godžius savanaudiškos prigimties troškimus, mes leidžiame materializmui ir pasaulietiškumui įsišaknyti mūsų širdyse. Jei skaitome žurnalus, žiūrime filmus ar televizijos laidas, skatinančias geidulingumą, neturėtume stebėtis, jei mums sunku susidoroti su geidulingumu. Štai kodėl labai svarbu stojus į mūšį ne tik nupjauti šaką ar šaknį, bet išrauti visą medį. Tada priešas turės mažiau ginklų, kuriuos galės panaudoti prieš mus būsimuose konfliktuose.
Melody Mason
