Aš juk esu tikras, kad nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei kunigaikštystės, nei dabartis, nei ateitis, nei galybės, nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje. (Laiškas romiečiams 8, 38–39)
1556 metais vienas jaunuolis, vardu Klaesas, patyrė dramatišką atsivertimą. Belgijoje, savo namuose, studijuojant Šventąjį Raštą, jį apstulbino Dievo meilė. Vaikinas padarė išvadą, jog išgelbėjimas įmanomas tik per tikėjimą Kristumi. Kristus pripildė jo širdį ir spinduliavo iš jo veido, o jaunuolis tiesiog negalėjo tylėti. Kristus, kurį jis taip karštai pamilo, paskatino dalytis ta meile su kitais.
Šešioliktojo amžiaus Europoje bažnyčia buvo susijungusi su valstybe, ir valstybinė bažnyčia netoleravo nė menkiausio nuklydimo. Už tai, kad metė iššūkį bažnyčios požiūriui į išgelbėjimą, Klaesas buvo suimtas ir nuvežtas į šiaurės vakarų Belgijos uostą Gentą. Prieš sudegindami jį ant laužo, valdininkai dar mėgino pakeisti jo įsitikinimus. Klaesas žinojo, jog vienintelis būdas išvengti egzekucijos yra išsižadėti savo įsitikinimų. Tačiau jis to nepadarė. Vaikino neišgąsdino prieš jį grėsmingai sukilusi galinga valstybė. Jis nesileido perkalbamas.
Klaeso paklausė: „Kuo tu tiki?“ Jis atsakė: „Aš tikiu tik Jėzų Kristų, tikrą gyvąjį Dievo Sūnų, ir nėra kito išgelbėjimo nei danguje, nei žemėje“. Klaesas nenuleido akių nuo Dievo Avinėlio, kuris praliejo Savo kraują už jį. Tai buvo jo saugumas ir jėga. Tai buvo jo tikslas. Jį didžiai guodė Jėzaus pažadas:
„Ir štai Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Evangelija pagal Matą 28, 20).
Jėzus atėjo pas Klaesą tada, kai šiam išmušė sunkiausia valanda. Ir Klaesas galėjo džiaugtis Viešpatyje savo Dievu. Paskutinėmis jo gyvenimo akimirkomis, prieš pat egzekuciją, mūsų Viešpats suteikė jam neįprastą ramybę. Klaesas rašė: „Mano širdis šokinėjo krūtinėje iš džiaugsmo prieš Viešpatį, mano Dievą, taip, kad visi mano nuogąstavimai ir nerimas išnyko tarsi dulkės, nupūstos nuo lapo“.
Klaesas žengė į mirtį saugomas Jėzaus meilės. Jį gaubė tobula ramybė.
Visi pragaro demonai kartu negali mūsų atskirti nuo Dievo meilės. To negali padaryti ligos. To negali padaryti jokia tragedija. Nelaimės ir klaidos ne tokios galingos, kad atskirtų mus nuo Dievo meilės. Skyrybos, ligos, sutrikimas, nelaimės ir net mirtis neįstengs mūsų atskirti nuo Dievo meilės. Tamsiausiomis akimirkomis Dievo meilė vis dar čia pat. Jūs, kaip ir Klaesas, galite sušukti:
„Viešpatie, Tu esi ištikimas Savo pažadui“.
Markas Finlis
