I dalis
Tyrinėdami Šventąjį Raštą atrandame, kad tikėjimas yra viena iš labiausiai pabrėžiamų dovanų visame Rašte. Tai yra vartai, pro kuriuos mes gauname visas kitas dovanas.
Ligoniai išgydomi tikėjimu (Mato 9, 22); malone esame išgelbėjami per tikėjimą (Efeziečiams 2, 8); mes išteisinami tikėjimu (Romie čiams 3, 28); mokiniai dirbo, skatinami tikėjimo (Apaštalų darbų 6, 8); mes nešiojamės tikėjimo skydą (Efeziečiams 6, 16); teisieji gyvena tikėjimu (Romiečiams 1, 17); dorieji gyvena tikėjimu (2 Korintiečiams 5, 7); tikėjimu esame Dievo vaikai (Galatams 3, 26); ir galiausiai – svarbiausia yra tikėjimas, kuris veikia meile (Galatams 5, 6). Krikščionybės pamatas yra tikėjimas ir be jo mums perduota Evangelija yra bejėgė. Štai kodėl velnias taip atkakliai siekia įnešti abejonių ir netikėjimo į mūsų gyvenimą! Jei negyvensime tikėjimu, ne tik mūsų tarnystė neklestės, bet ir mes patys dvasiškai sunyksime.
Kaip krikščionys, mes kasdien kaunamės faktų ir jausmų mūšyje. Ir šio svarbaus mūšio baigtis nulems, kokį tikėjimą turėsime. Leiskite paaiškinti.
Faktai yra tai, ką randame Dievo Žodyje. Nors paremtas neregėta tikrove ir nematomais pažadais, faktas nesvyruoja, nes jis atspindi nesikeičiančią Dievo prigimtį: Jis negali meluoti (Titui 1, 2); Jis nepasikeis (Jokūbo 1, 17); Jis yra toks pat vakar, šiandien, rytoj ir amžinai (Hebrajams 13, 8); ir Jis daug labiau trokšta duoti mums gerų dovanų nei mes – savo vaikams (Luko 11, 13). Kai grindžiame tikėjimą faktais, mes turime tvirtą pamatą, kuris gali atlaikyti visas audras.
Kita vertus, jausmai visada svyruoja, nes jie paremti mūsų asmenine patirtimi, besikeičiančiomis emocijomis, nerimu, dvasine apatija ir neatsakytomis maldomis. Užuot taręsis su Dievo Žodžiu, priimant sprendimą, jausmas tariasi pats su savimi, semdamasis iš pasaulio išminties, skeptiškų draugų ir ankstesnės bergždžios krikščioniškos patirties. Kai grindžiame tikėjimą jausmais, kurie nuolat keičiasi, tai tarsi statytume namą ant smėlio. Ir bet kokia užklupusi audra jį gali sugriauti.
Melody Mason
