II dalis
Kai vadovaujamės jausmais – ar žengdami į ekstazę, ar apatiją – tikėjimas visada atsilieka. Kai kurie šiltas emocijas laiko tikėjimo įrodymu. Bet tikėjimas yra ne tik pojūčiai, kuriuos patiriame galvodami apie tai, ko tikimės ar ką norėtų padaryti Dievas. Tikėjimas turi būti pagrįstas nesikeičiančiais Dievo Žodžio faktais – ne svyruojančiomis emocijomis.
„Tikėjimas priima Dievą pagal Jo Žodį, su ar be jausmų. Jis „laiduoja mums tai, ko viliamės, įrodo tikrovę, kurios nematome“ (Hebrajams 11, 1). Argi galime nepasitikėti Dievo Žodžiu? Kai einame pas Jį, prašydami išminties ar malonės, mes neturime žiūrėti į save, kad įsitikintume, ar Jis atsiuntė mums ypatingą jausmą kaip užtikrinimą, kad Jis išpildys savo Žodį. Jausmai nėra kriterijus. Daug blogio nutiko, kai krikščionys vadovavosi jausmais. Iš kur aš žinau, kad Jėzus girdi mano maldas? Žinau, nes tai Jis pažadėjo. Jis sako, kad išgirs vargšus, kai jie šauksis Jo, ir aš tikiu Jo Žodžiu. Jis niekada nesakė Jokūbo palikuonims:
„Ieškokite Manęs dykvietėje.“ (Izaijo 45, 19)
Jei vaikštome šviesoje, galime prisiartinti prie malonės sosto su šventu drąsumu. Galime pakartoti Dievo pažadus su gyvu tikėjimu ir pateikti savo prašymus. Nors esame silpni, pilni ydų ir neverti, „Dvasia ateina pagalbon mūsų silpnumui“ (Romiečiams 8, 26). Bet mūsų maldos dažnai būna šaltos. Tie, kurie neatsisako savojo „aš“ ir neima Kristaus kryžiaus, neišdrįs prisiartinti prie širdis tiriančio Dievo. Turime išmokti sąmoningai melstis ir būti atkaklūs. Turime įprasti siekti dieviškojo vedimo per maldą; turime išmokti pasitikėti Tuo, iš kurio ateina pagalba. Mūsų troškimai turi būti nukreipti į Dievą; mūsų sielos turi nuolankiai siekti Jo.
Pateikę Jam savo prašymą, neturime jo pamiršti, bet sakyti, kaip sakė Jokūbas, visą naktį grūmęsis su angelu: „Paleisiu tave tik tada, kai mane palaiminsi“ (Pradžios 32, 27) ir tada, kaip jis, mes nugalėsime.
Melody Mason
