IV dalis
Pranašystės dvasia taip kalba apie jausmus: „Priešas daugelį iš jūsų sulaiko nuo maldos, pareikšdamas, kad jūsų maldose nėra jausmo ir kad geriau palaukti, kol daugiau suprasite apie tarpininkavimo dvasią, kad jūsų maldos netaptų pajuoka. Bet turite atsakyti šėtonui: ‘Parašyta, kad reikia visuomet melstis ir nepaliauti.’ Turėtume melstis tol, kol mūsų sielos pajus mūsų troškimų naštą; ir jei toliau atkakliai melsimės, gausime atsakymą. Viešpats persmelks mus savo Šventąja Dvasia.“ Be to, kai mažiausiai norisi melstis, tada labiausiai ir reikia melstis. „Taip darydami mes sulaužysime šėtono žabangas, tamsos debesys išsisklaidys, ir mes pajusime malonų Jėzaus Artumą.“
Viena mano mėgstamiausių citatų apie maldą parašyta mažoje knygelėje „Kelias pas Kristų“. Čia Elena Vait svarsto, kodėl Dievo sūnūs ir dukterys gali nenorėti melstis, tuo tarpu, „malda – tai raktas, atrakinantis Dangaus lobyną, kuriame saugomos beribės Visagalio išgalės?“ Šventasis Raštas mums sako: „Tebūnie jums, kaip tikite.“ (Mato 9, 29) Jis sako: „Tikėkite gausią, ir tikrai taip bus.“ (Morkaus 11, 24)
Malda yra raktas, bet pirmiausia turi būti tikėjimas. Tikėjimas yra jėga, kuri pasuka raktą spynoje ir durys atsiveria. Jos atsiveria, nes pasitikime Dievu, tikime, kad už tų uždarų durų slypi nuostabios palaimos. Ar mes norime šiandien pasitikėti Dievu, nepaisydami, kaip jaučiamės, ir pasukti Dangaus lobyno durų raktą?
„Ar ilgai gyvensime taip, tarsi neįmanoma pasitikėti Dievu? Ar ilgai pagal savo jausmus spręsime, ar teisingas šis kelias? Šiomis paskutinėmis dienomis Dievas trokšta išlieti Šventąją Dvasią ant savo žmonių, bet kad tai padarytų, Jis turi žinoti, kad gali mums Ją patikėti. Jis turi žinoti, kad mes seksime Ja, nepaisydami savo jausmų. Nes kai velnias mato tuos, kurie seka Jėzumi Kristumi, nepaisydami savo jausmų, jis žino, kad jo dienos suskaičiuotos.“
Tikėjimą galima apibūdinti įvairiai, bet trumpai tariant tai yra drąsus, bebaimis, nepalaužiamas, tvirtas, neatsižadantis pasitikėjimas Dievu, Jo Žodžiu ir Jo gebėjimu padaryti tai, ką yra žadėjęs, – nors mes dar to nematome.
Šventasis Raštas drąsina: „Palaiminti, kurie tiki nematę.“ (Jono 20, 29) Drįsdami prašyti daugiau, būkime tarp tų, kurie tiki ne- matę!
Melody Mason
