I dalis
Tikėjimas laiduoja mums tai, ko viliamės, įrodo tikrovę, kurios nematome. (Hebrajams 11, 1)
Daugybę metų daug Izraelio vaikų kartų laukė Dievo pažado išvaduoti iš vergijos ir sugrąžinti juos į Kanaano namus. Galiausiai stebuklingai išlaisvinti iš Egipto ir perkeliavę karštą, dulkėtą dykumą, jie įsikūrė stovyklą prie pat Kanaano sienos. Galima tik įsivaizduoti, koks džiaugsmas ir viltis užplūdo žmonių širdis, kai jie suprato: „Mes beveik namie!“ Bet Dievas turėjo paruošęs dar vieną išbandymą savo žmonėms.
Ruošiantis užimti Kanaano žemę, Dievas liepė Mozei pasiųsti dvylika žvalgų (po vieną iš kiekvienos giminės), pasižiūrėti, kokie žmonės gyvena Kanaano žemėje. Po ilgų keturiasdešimties dienų dvylika žvalgų sugrįžo nešini nuostabiais vaisiais ir nepaprastais pasakojimais.
Tačiau dešimt žvalgų parnešė ir blogų žinių. „Žmonės, gyvenantys krašte, yra stiprūs, miestai įtvirtinti ir didžiuliai. Mes nenugalėsime šių žmonių, nes jie už mus stipresni. Mes lyg žiogai, palyginti su jais. Jie mus įveiks.“
Žmonėms pradėjus iš nusivylimo verkti, Kalebas ir Jozuė – kiti du iš dvylikos žvalgų – paprieštaravo: „Tiesa, kad žmonės ten stiprūs, bet kraštas nepaprastai geras, tai pieno ir medaus žemė. Jei Viešpats bus mums maloningas, Jis atiduos ją mums.
Keliaukime tučtuojau ir užimkime ją, nes tikrai galime juos nugalėti! Argi Dievas nepažadėjo šios žemės mums?“
Bet praradę drąsą dėl dešimties žvalgų kalbų, žmonės širdyse jau pasidavė, netikėdami, kad gali įveikti kanaaniečius. Dešimt primelavusių žvalgų nenorėjo pakeisti savo nuomonės. Užmiršę, kad Dievas išgelbėjo juos iš vergijos, pervedė per Raudonąją jūrą sausu dugnu, suteikė jiems pergalę prieš amalekiečius, jie ir toliau užsispyrę atkalbinėjo izraelitus nežengti pirmyn.
Biblija pasakoja: „Visi izraelitai murmėjo prieš Mozę ir Aaroną. ‘Verčiau būtume mirę Egipto žemėje! – sakė visa bendrija. – Arba verčiau mirtume šioje dykumoje!‘“ (Skaičių 14, 2) „Savo netikėjimu jie apribojo Dievo galią ir suabejojo ta ranka, kuri iki tol saugiai juos vedė.“ Ir ką turėjo daryti Dievas? Apdovanoti juos už tikėjimo trūkumą? Vargu!
Sunku įsivaizduoti, kokia nuostaba ir pyktis užliejo Dievo širdį, kai Jis žvelgė į savo netikinčius vaikus, kurie buvo taip arti ir tuo pat metu taip toli nuo Pažadėtosios žemės. „Kiek ilgai ši tauta niekins Mane? Kiek ilgai, nepaisydama visų ženklų, kuriuos jiems padariau, atsisakinės pasitikėti Manimi?“ (Skaičių 14, 11)
Melody Mason
