Kritika. Žaidžiame dievus (George K. Knight)

Teologiniai straipsniai 2010-07-29

Ar matome skirtumą tarp dalykiškos kritikos ir priekabių? Iš tiesų žinojimas kaip reikia kritikuoti yra nuostabus dalykas. Nors tai parodo žmonių trūkumus bei padarytas klaidas, tačiau visada atveria erdvę tobulėti ir mokytis iš savęs paties. Šiuo atžvilgiu kritika yra labiau KURIANTI nei GRIAUNANTI. Kuriančioji krikščioniškame kontekste ir tarnauja žmonėms.

Jėzus nesmerkia kritikos. Priešingai – jo taikinyje tie, kurių kritika nepagrįsta. Aiškus priekabiavimas yra negatyvus dalykas. Priekabūs žmonės stengiasi kituose atrasti blogą savybę ir tikisi priversti kitą žmogų pasijausti kaltu. Jie jaučią malonumą suteikdami  kaltės jausmą kitam. Jų ausys plačiai atvertos apkalbos, o lūpos jas ir toliau lengvai išplatina. Ir tai NĖRA krikščioniška. Tai šėtono simbolis.

Vienas paprasčiausių būdų atskirti kritikos nevaldantį žmogų, yra stebėti jo bendravimą su kitais žmonėmis: jis tampa negeranoriškas, pavydus, pagyrūniškas, arogantiškas, šiurkštus, džiūgaujantys kito nesėkme. Trumpai tariant žmogus pasidaro pagiežingas bei jaučia pasitenkinimą rasdamas klaidas kitų mąstyme ir gyvenime. Tačiau mes visi su tuo gyvename. Vieni leidžiame tam pasireikšti, kiti nenorime taip gyvent ir prašome Dievo pagalbos.

Buvimas Dievo kailyje, Dievo galios pasiglemžimas kilo dar iš edeno laikų. Teisdami žmogų ar jo motyvus, mes apsiimame Dievo vietą, kuri mums nepriklauso. Žmogaus darbų, teorijų, doktrinų kritikavimas, meilės ar pagarbos vedinas yra viena, tačiau teisti pačio žmogaus neturime teisės. Akimirka, kai imame teisti patį žmogų, imame patys žaisti Dievą. Bet pasakykime patys sau – ar žaisdami Dievą elgiamės krikščioniškai? Mes turime suprasti savo pačių silpnybes ir tai, kad be Dievo, mes esame NIEKAS, mes žlugę. Mes turime būti kuklūs. Dievas ir TIK Dievas suteikė mums gyvenimą ir tik jis turi mums rodyti kaip turime gyventi. Jei Dievas duotų mums tai, ko esame verti, kai kurie nebeegzistuotų…

Bet tai kodėl mes taip lengvai palenkiami ir stengiamės kitiems duoti tai, ko jie nusipelnė? Kodėl teisiame? Dievas neduoda mums to, ko esame verti, Jis duoda tai, ko mums reikia. Jis mums atleido nuodėmę bei išgelbėjo nuo pragaro ir gelbsti bei palaiko gyvenimą kasdien. O kai pagaliau suprantame svarbą to, ką mums duoda Dievas, suprantame ir tai, kad turime būti be galo dėkingi už visus mums duotus šansus gyvenime.

Išėjimo 25:39 Šventykloje stovėjo žvakidė, padaryta iš vieno talento aukso. Statant šventyklą Dievas davė konkrečius nurodymus ir jos tikslius išmatavimus. Tačiau duodamas nurodymus apie šventykloje stovėsiančią žvakidę, Dievas nurodė tiktai tai, kaip ji turi atrodyti ir kiek aukso turi būti panaudota jos gamybai. Dievas suteikė laisvę pačiam meistrui nuspręsti kokio aukščio ir pločio ji turi būti. Turbūt pamenate Kristaus palyginimą apie turtingą žmogų, kuris iškeliaudamas į svetimą šalį savo tarnams padalino talentus, kad jie juos naudotų ir taip uždirbtų kitus talentus. Tas, kuris turėjo penkis talentus, uždirbo kitus penkis. Tarnas turėjęs du talentus uždirbo kitus du, o tas, kuris turėjo vieną talentą, užkasė jį ir laukė, kada galės jį atiduoti savo šeimininkui. Toks jo elgesys grįžusiam šeimininkui nepatiko. Nors ir turėjo tik vieną talentą, tarnas turėjo jį naudoti, kad juo uždirbtų daugiau.

Šis palyginimas kalba apie naudojimą talentų, kuriuos mums davė Dievas. Tie talentai gali būti įvairiausi. Vieni turi sugebėjimą užjausti ir paguosti, kiti turi sugebėjimą išmintingai naudoti pinigus ir taip uždirbti jų dar daugiau, dar kiti turi sugebėjimą dirbti su vaikais, o dar kiti puikiai groja muzikos instrumentais. Kokie mūsų sugebėjimai bebūtų, jie yra mums DUOTI DIEVO. Ir nepamirškite: nėra nei vieno, kuris neturėtų jokių sugebėjimų. Tačiau patirtis rodo, kad turintys vieną talentą yra dažniausiai linkę jį paslėpti. Jie mano, kad tarnauti ir padėti turi tie, kurie turi daugiausiai talentų. Turintys vieną talentą dažnai galvoja, kad jų sugebėjimai yra per menki ir niekam tikę. Jie mano, kad savo gyvenimus jie gali pragyventi mėgaudamiesi kitų skleidžiama šviesa. Tačiau ar gi neparadoksalu, kad šventyklai apšviesti užteko žvakidės, pagamintos iš vieno talento aukso, kai tuo tarpu daugelis žmonių gavę tą patį talentą, jį paslepia manydami, kad tokios dovanos nepakaks tam, kad jų gyvenimo šviesa galėtų tinkamai šviesti.

Dievas jūsų gyvenimus apdovanojo dovanomis. Tačiau tik nuo jūsų priklauso ar jos bus panaudotos. Neleiskite, kad nei viena Dievo dovana liktų užkasta tolimiausiame jūsų širdies kampelyje. Dalinkite Dievo dovanas, kaip išmintingi prievaizdai ir Dievas pasirūpins, kad jūsų gyvenimai niekada neskendėtų tamsybėje….