Kiek toliau paėjęs, parpuolė kniūbsčias ir meldėsi: „Mano Tėve, jeigu įmanoma, teaplenkia Mane ši taurė. Tačiau ne kaip Aš noriu, bet kaip Tu!“ (Evangelija pagal Matą 26, 39)
Medicininėje literatūroje teigiama, jog prakaitavimo krauju atvejis įmanomas – esant didžiuliam stresui, begaliniam išgąsčiui ar kraštutiniam pervargimui. Net prancūzų skeptikas Volteras savo esė apie Prancūzijos pilietinius karus aprašė sceną, kurioje žmogus prakaitavo krauju.
Praėjus maždaug dvejiems metams po šv. Baltramiejaus nakties skerdynių, karalius Čarlzas IX susirgo keista liga, nuo kurios gydytojai negalėjo rasti vaistų. Per jo odos poras sunkėsi kraujas. Volteras apie tai rašė: „Tai buvo didžiulės baimės, įnirtingos vidinės kovos ir Dievo keršto už nuodėmę rezultatas“.
Vieną naktį dideliais kraujo lašais prakaitavo ir mūsų Gelbėtojas. Pasaulio likimas buvo pakibęs ant plauko. Reikėjo išspręsti didžiulę problemą. Jėzus stojo prieš sunkiausią Savo gyvenimo pasirinkimą – arba grįžti į dangų ir užsitikrinti Sau išgelbėjimą, arba kaip pasmerktam nusidėjėliui numirti ant kryžiaus ir užtikrinti išgelbėjimą mums.
Elena Vait rašė: „Atėjo siaubingoji akimirka – ta akimirka, kuri turėjo nulemti pasaulio likimą. Žmonijos likimas svyravo ant peilio ašmenų. Kristus net dabar galėjo atsisakyti išgerti kaltam žmogui skirtąją taurę. Buvo dar nevėlu. Jis galėjo nusibraukti nuo kaktos kruviną prakaitą ir palikti žmogų žūti jam pačiam to nežinant. […] Ar nekaltasis kentės nuodėmės prakeikimo pasekmes, kad išgelbėtų kaltąjį? Virpančios, išblyškusios Jėzaus lūpos ištarė: „Mano Tėve, jeigu įmanoma, teaplenkia Mane ši taurė. Tačiau ne kaip Aš noriu, bet kaip Tu!“ („Amžių ilgesys“, p. 690).
Šią pasišventimo maldą Jėzus pakartojo tris kartus. Jam nekilo nė mintis palikti mus pražūčiai. Tą siaubingą naktį kraujas sunkėsi Jam iš kaktos, pranašaudamas tą kraują, kuris tekės iš Jo rankų, kojų ir šono. Tai atpirkimo kraujas, Jėzaus aukos kraujas. Tai išgelbėjimo kraujas, pralietas už jus ir mane, Dievo gyvybė, paaukota ant kryžiaus sumokant begalinę kainą. Viskas, kas mums telieka, tai pulti ant kelių ir dėkoti: „Ačiū Tau, Jėzau! Ačiū, kad Tu panorai pralieti Savo kraują, kad mes galėtume patirti Tavo besiliejančią malonę.“
Markas Finlis
