Bet reikėjo puotauti bei linksmintis, nes tavo brolis buvo miręs ir vėl atgijo, buvo žuvęs ir atsirado! (Evangelija pagal Luką 15, 32)
Nusigręžęs nuo savo „Hondos 750“, Čadas minutėlei stabtelėjo. Stovint šioje bažnyčios automobilių aikštelėje, jo galvoje šaudė prieštaringos mintys. Jis kurį laiką nebelankė bažnyčios ir dabar jau vėlavo 15 minučių. Ką pagalvos žmonės, kai jis įeis vilkėdamas sportinius marškinėlius ir mėlynus išblukusius džinsus? Ar jų nepapiktins jo ilgi plaukai?
Tačiau kažkas paskatino jį žengti šį žingsnį. Giliai viduje jam maudė širdį ir kažko trūko. Jis pajuto, jog atėjo metas „grįžti namo“. Vidinis balsas tiesiog ragino: „Čadai, padaryk taip“.
Kuo tyliau įžengęs į šventovę, vaikinas tikėjosi nepastebėtas atsisėsti paskutinėje eilėje, tačiau ji visa buvo užimta. Jis ėjo tarp eilių, ir atrodė, kad niekur nėra vietos. Bendruomenė ramiai giedojo: „Švelniai ir meiliai ragina Jėzus, ragina jus ir mane“. Visų galvos pasisukdavo. Čadas jautė, kad visi į jį žiūri.
Susinervinęs jis greitai apsisprendė. „Imsiu ir atsisėsiu tiesiog čia, tarp eilių“, – pagalvojo vaikinas. Jis sėdėjo ten minutėlę, jausdamas, kaip tuzinai žvilgsnių kone svilina jam nugarą. Paskui išgirdo už savęs žingsnius. Tai buvo bažnyčios vyresnysis. „O ne! Jis turbūt išmes mane lauk“, – dingtelėjo Čadui. Tačiau didelei jo nuostabai vyresnysis džentelmenas atsisėdo šalia jo ant grindų, švelniai palietė jo petį ir paprasčiausiai tarė: „Džiaugiuosi, kad atėjai, vaikine“. Padavęs Čadui giesmyną, vyresnysis pridūrė: „Dabar giedame 287–ąją“.
Malonūs žodžiai, rūpestingas gestas, jaudinantis pamokslas, pakvietimas pietums, ir Čadas suprato, kad jis grįžo namo.
Biblijoje bažnyčia apibūdinama labai įvairiai. Ji vadinama „Kristaus kūnu“, „Kristaus nuotaka“, „mažąja kaimene“, „Dievo likučiu“ bei „tiesos stulpu ir atrama“. Mano mėgstamiausias Bažnyčios įvaizdis yra iš Senojo Testamento. Dievas liepė izraelitams pastatyti šešis strategiškai po šalį išdėstytus gynybinius miestus. Jeigu kas nors padarydavo nusikaltimą, galėjo bėgti į tuos miestus ir rasti ten prieglobstį, kol bus išnagrinėta jų byla. Tuose miestuose jie buvo laukiami. Kad ir ką jie būtų padarę, jie būdavo ten išklausomi. Tuose miestuose jie buvo ginami ir saugomi. Bažnyčia yra Dievo gynybinis miestas priešiškame pasaulyje. Tai dieviškos meilės, priėmimo ir atleidimo prieglobstis.
Šią savaitę per jūsų bažnyčios duris įžengs nualinti, sugniuždyti, palūžę žmonės. Išskėskite savo glėbį, atverkite širdis ir priimkite juos. Jeigu jus sužeidė gyvenimo greitkelyje, vis dar yra vieta, kur galite prisiglausti.
Markas Finlis
