Grįžtant prie pagrindų

III dalis

Pranašystės dvasia sako: „Dievas pasikliauja jumis, žmogiškais įrankiais, kad stengsitės kuo geriau atlikti savo pareigas. Jei žmogiškieji įrankiai bendradarbiaus su dieviškuoju protu, bus išgelbėta tūkstančiai sielų.“

Turime prisiminti, jog tik Šventosios Dvasios jėga gali iš tiesų įtikinti žmones ir pakeisti jų gyvenimą. Tai ne mūsų, o Dievo darbas! Vis dėlto, kai Šventoji Dvasia yra šalia ir kai Biblijos tyrinėjimą deriname su malda, kuriai negailime laiko, tai lyg dinamito metimas į laužą – Šventosios Dvasios dinamitas! Taigi bus ir masinių atgimimo sprogimų, paliečiančių daugybės žmonių gyvenimą.

Žinoma, tai, ką mes patyrėme, yra tik trumpas žvilgsnis į tai, ką Dievas daro visame pasaulyje. Bet Jis trokšta padaryti daugiau! Tikiu, kad tai, ką dabar matome vykstant, yra tik ledkalnio viršūnė, palyginti su tuo, ką Jis nori atlikti. Dievas nori pamatyti, kaip pasikeičia visas pasaulis, kaip buvo Sekminių dienomis. O raktą šiam darbui galime rasti sugrįždami prie pagrindų – gilesnio Biblijos tyrinėjimo ir uolesnės, vieningesnės maldos. Ar norime leisti Dievui naujai apibrėžti mūsų tarnystės viziją šiandien, net jei tai reikštų, jog turėsime išeiti iš savo komforto zonos ar supaprastinti metodus? O jeigu tai, kaip Dievas šiandien laimina mūsų Bažnyčią, yra tik daug didesnėms palaimoms atveriamų durų pradžia?


Stebuklai, kuriuos matėme kaip atsaką į bendras maldas, yra tik šmėstelėjęs trumpalaikis vaizdas to, ką Dievas daro visame pasaulyje visais laikais nuo Senojo Testamento Dievo žmonių ir ankstyvosios Bažnyčios apaštalų.

Prisimenu bendras Mozės ir Aarono maldas už Izraelį ir tai, ką jiems padarė Dievas. Mąstau apie atgimimą, kilusį Ezros ir Nehemijo laikais, kai Dievo žmonės susivienijo maldoje ir atgailavo už savo nuodėmes. Prisimenu, kaip Dievas išgelbėjo žydus, kai Estera paprašė bendros maldos ir pasninko. Galvoju apie Sekmines ir tai, kas įvyko aukštutiniame kambaryje, o vėliau ir visame pasaulyje, kai Dievo vyrai ir moterys susivienija maldoje ir nusižemina prieš Jo sostą. Prisimenu, kaip Dievas per bendrą maldą paskatino Reformaciją XVI a. Galvoju apie grafą Cincendorfą ir šimto metų maldos susirinkimą, kuris prasidėjo nuo Moravijos gyventojų XVIII a. bendrų maldų dėl Šventosios Dvasios išliejimo. Prisimenu Velso atgimimą ir daugybę kitų atgimimų, įvykusių per pastaruosius kelis šimtmečius dėl vieningų maldų ir už žmones, trokštančius gyventi pagal Dievo valią. Galvoju apie mūsų Adventizmo pradininkus, kurie dažnai susirinkdavo visai nakčiai raudant melsti daugiau Dievo Dvasios. Daugybę kartų mačiau, kaip galingai vieninga malda pakeičia šeimas, bendruomenes, konferencijas, unijas ir divizijas, kai šios nuspręsdavo bendrą maldą padaryti savo prioritetu. Malda keičia mūsų Bažnyčią. Žinau, kad daugelis Septintosios dienos adventistų bažnyčios vadovų visame pasaulyje su manimi sutiktų, nes dažnai girdžiu jų liudijimus apie tai, ką Dievas daro pasaulyje, atsakydamas į bendras maldas: atsiranda didesnė vienybė komitetų susirinkimuose; sėkmė mūsų milžiniškose evangelizacijos kampanijose; didėja dešimtinė, aukos ir bažnyčių lankomumas, atgimimas mokyklose ir bažnyčiose. Malda, ypač bendra malda, atnešė daugybę palaimų mūsų Bažnyčiai.

Bet ar mes galime nusiraminti ir pasveikinti save už sėkmę, kurios jau pasiekėme? Ne! Toliau privalome kartu grumtis, kol darbas bus baigtas, turime ir toliau drįsti prašyti daugiau! Nes tai, ką matėme, yra tik pradžia to, ką Dievas laukia dar padaryti!

Melody Mason