Jie atrodė nepatraukliai, šiurkščiai ir bjauriai. Apie tai neparašysi namiškiams. Mūsų aplankytos pramoninės įmonės darbuotojas pasėmė juos ir subėrė į didžiulį cilindrą. Tada jis įpylė smėlio, pjuvenų, vandens ir hermetiškai uždarė įrenginį. Paspaudus mygtuką jis pradėjo drebėti ir suktis. Triukšmas buvo kurtinantis. Įmonėje buvo daugybė tokių cilindrų. Kadangi viską stebėjome iš aukštai, niekas neliudijo apie brangų turinį prietaisuose. Taip, akmenys atrodė nepatraukliai, šiurkščiai ir bjauriai, kai juos subėrė į 
cilindrus, bet pastaruosius atidarius po savaitės, pokyčiai tiesiog pritrenkė. Po dulkėmis ir purvu slėpėsi brangūs akmenys. Kvarcas, ametistas, agatas, jaspis ir daugybė kitų buvo rūpestingai sudėlioti pagal dydį ir kokybę. Rožinė, tamsiai mėlyna, balta, raudona ir žalia spalva netikėtai nušvietė kambarį.
Brangakmeniai ir bažnyčia
Akmenys virtę poliruotais brangakmeniais priminė bažnyčią. Ne pastatą, ne organizaciją, bet tikinčiųjų bendruomenę, sudarytą iš skirtingų etniniu grupių. Kiekvienas turi grublėtų kraštų, ir visi mes „suberti“ į bažnyčią.
Augant Vokietijoje, Švarcvalde, kur gausu sniego, aš mėgau slidinėti, todėl tapau slidininkų klubo nariu. Visi ten mėgo slidinėti ir buvo pasiruošę sunkiai treniruotis, kad pasiruoštų lenktynėms. Tačiau bažnyčia nepanaši į klubą. Greičiau, ir Šventame Rašte ši metafora panaudota (Ef 1, 5. 17; 2, 18-19), ji primena šeimą. Įsivaizduokite slidininkus, kurie nemėgsta trenerio ar kai kurių klubo narių. Jie paprasčiausiai gali susirasti labiau patinkantį klubą. Šeimoje (kaip bažnyčioje) neturime tokio pasirinkimo. Esame dalis kažko didesnio, patinka mums tai ar ne.
Grublėtų kraštų poliravimas
Gal šalia jūsų bažnyčioje sėdintis brolis ar sesuo jus kartais erzina? Gal atsidūstate, pamatę tam tikrą vardą sąraše (o ne, ir vėl jis/ji!)? Ar kieno nors bažnyčioje mėgstama teologinė tema verčia jus „giiiiiliai“ įkvėpti? Tikrai dauguma mūsų tai jautė, nepaisant to, kad esame patenkinti būdami paskutiniųjų laikų bažnyčios dalimi, ir jaučiamės pasišventę Septintos dienos adventistų bažnyčios misijai. Tačiau konfliktai, ne itin svarbūs ar reikšmingesni suerzinimai yra viso pasaulio šeimų (ir bažnyčios) dalis. Mums nenatūralu būti Dievo nukreiptiems, nes esame žmonės, egocentriški.
Naujame Testamente yra daug pasakojimų, atspindinčių konfliktus ankstyvoje bažnyčioje. Kai kuriais atvejais įtampą galbūt lėmė prieštaringos asmenybės ar nuvylimas (žr. Apd 15, 37-40; 13, 13). Kitais – konfliktą sukėlė teologiniai skirtumai. Skaitant Apd 15 susidaro įspūdis, kad Jeruzalės susirinkime buvo daug („triukšmingai“) diskutuojama ir argumentuojama. Tačiau yra vienas pasakojimas, pabrėžiantis šiokį tokį poliravimo procesą, kuris yra bažnyčios dalis.
Atsimenate Petro ir Pauliaus akistatą Antiochijoje? Šventajame Rašte šis epizodas aprašytas labai trumpai (Gal 2, 11-14). Tačiau tai primena mus, kad neklystančių nėra. Komentuodama šį įvykį, E. Vait pabrėžė bendrą bažnyčios konfliktams būdingą bruožą, kad užimama vadovo padėtis (visuose lygmenyse) gali išpūsti mūsų ego ir iškreipti požiūrį: „Šio nukrypimo nuo teisingų principų istorija išlieka kaip rimtas perspėjimas žmonėms, užimantiems Dievo darbe atsakingus postus, kad jie išsaugotu savo vienybę ir tvirtai laikytųsi principų“.
Kai Petras ėmė vengti įtikėjusių pagonių dėl brolių iš Jeruzalės spaudimo, Paulius negalėjo tylėti (žr. Gal 2, 11). Čia pavartotas graikiškas žodis yra „kietas“. Jok 4, 7 jis vartojamas skatinant krikščionis priešintis velniui. Kaip Petras tai priėmė? – Neparašyta. Paulius pasinaudojo šią galimybe, kad išaukštintų Evangeliją, gerąją naujieną apie išgelbėjimą malone. Aš manau, kad Petras tai suprato, ir atgailavo. Jis buvo pasiruošęs priimti kritiką. Jis buvo to didelio cilindro dalis, t.y. bažnyčios, kurioje yra „brangių akmenų“, nors jų kraštai kieti ir grublėti.
Dievas poliruoja
Apmąstydamas Dievo darbą, t.y. mano (ir bažnyčios) grublėtų kraštų poliravimą, Šventame Rašte įžvelgiau daug naudingų pamokymų dvidešimt pirmo šimtmečio adventistams:
1. Nuolankumas yra pagrindinė bažnyčios sudedamoji dalis. Pats Jėzus kvietė pasimokyti iš Jo, kas yra nuolankumas ir romumas (Mt 11, 29). Ir Petras rašė: būkite apsivilkę nuolankumu vieni kitiems (1 Pt 5, 5). Nuolankumas yra panašus į gydomąjį tepalą, kai aštrūs kraštai įbrėžia. Tai idealus būdas net tiesiogiai pasipriešinti.
2. Nelengva pripažinti klaidas ir atgailauti, bet tai turi būti bažnyčios dalimi. Kai kritikuojama nuolankiai ir paisant biblinių principų, ateina laikas pasakyti: „aš klydau. Prašau man atleisti“. Įtampa tarp brolių ir seserų gali skaudinti, bet galiausiai ji turi mus suartinti.
3. Anot Jėzaus (Mt 18, 15-20), konfliktams ir nuodėmės problemai bažnyčioje spręsti reikia kelių žmonių sprendimo. Pasipriešinimas broliui ar seseriai tiesiogiai dažnai duos geresnius rezultatus negu klausimo paviešinimas. Tačiau yra ir kitas principas, vertas dėmesio: vieša nuodėmė reikalauja viešo priekaišto ir sprendimo. Paulius pasipriešino Petrui visų akivaizdoje (Gal 2, 14), nes aplinkybės buvo susijusios su teologiškai reikšmingu klausimu, aktualiu visai bažnyčiai.
4. Atsižvelgiant į cilindro iliustraciją svarbu atsiminti, kad už grublėtų kraštų, kietų kampų, dažnai gadinančių nuotaiką manierų ir daug kitų nereikšmingų bei reikšmingų dirgiklių slepiasi kažkas brangaus, t.y. brolis ar sesuo, sukurti pagal Dievo paveikslą, atpirkti Jėzaus krauju. Tai gerokai viršyja brangaus akmens grožį ir vertę. Bebaimis Paulius, retai švelninantis žodžius, kai reikėdavo ryžtingų veiksmų, primena mums svarbų principą, užrašytą Fil 2, 3: „Tegul nelieka vietos vaidams ar tuščiai puikybei, bet vienas kitą laikykite aukštesniu už save…“
Tai geras patarimas nuolat judančiam ir nuolat gludinančiam „cilindrui“, t.y. bažnyčiai.
***
Gerald A. Klingbeil yra žurnalo „Adventistų Pasaulis“ redaktoriaus pavaduotojas. Jis gyvena su žmona Čental (Chantal) ir trimis dukterimis Silver Springs, Merilende, JAV.
