Jei Tu, Viešpatie, paisysi nuodėmių, tai kas, Viešpatie, išliks gyvas? Bet Tu turi galią atleisti. (Psalmynas 130, 3)
Kai hitlerininkai per klaidą iš Ravensbruko koncentracijos stovyklos paleido Korę ten Bum (Corrie ten Boom), ji buvo viena iš nedaugelio, kurie išliko gyvi. Po karo ji Olandijoje pastatė namą buvusiems karo belaisviams. Ji tvirtino, jog psichinius sutrikimus kenčiantys žmonės ir tie, kurie sugebėjo atsigauti po siaubingų išgyvenimų, skiriasi savo sugebėjimu atleisti. Neįstengusieji atleisti, nešiojantys širdyje kartėlį ir neapykantą, dažnai visą savo likusį gyvenimą būdavo be psichologinės pusiausvyros.
Korė nešė žinią apie Dievo dovanojamą atleidimą ir skleidė Dievo meilę subombarduotuose Vokietijos miestuose nualintiems tos šalies žmonėms. Vieną vakarą ji kalbėjo Miunchene. Šimtams dėmesingų klausytojų vaizdžiai apibūdinusi Dievo atlaidumą, ji pastebėjo minioje vieną žmogų. Po tarnavimo jis priėjo prie jos. Tai buvo aukštas, maždaug 180 cm ūgio, giliai įkritusių akių ir kvadratinio veido vyriškis. Korė iš karto pažino vieną iš žiauriausių Ravensbruko prižiūrėtojų.
Dabar šis žmogus stovėjo priešais ją. Jis ištiesė ranką, prašydamas jos atleidimo. Vėliau Korė prisiminė: „Norėjau spjauti jam į veidą. Norėjau užsimoti ir smogti jam per skruostą. Visi mano jausmai šaukėsi keršto. Tačiau pasakiau sau: „Aš žinau, kad, jeigu jam neatleisiu, meilė manyje išdžius iki paskutinio lašo. Aš žinau, kad kartėlis, priešiškumas ir nenoras atleisti sugriauš mano dvasinę širdį.“
Atleidimas – tai apsisprendimas atleisti kitą nuo jūsų pasmerkimo dėl to, kad Kristus atleido jus nuo savojo pasmerkimo. Tai elgimasis su kitu žmogumi taip, tarsi jis visada būtų jus mylėjęs, kadangi Kristus visada jus mylėjo.
Įveikusi savo priešiškumą, Korė sučiupo to žmogaus ištiestą ranką ir kūkčiodama tarė: „Brolau, aš tau atleidžiu“. Vėliau ji prisiminė: „Kai ištiesiau ranką, tai padariau prieš savo valią. Kai pasakiau: „Brolau, aš tau atleidžiu“, mano gyvenimą iš karto užliejo nauja ramybė.“
Atleidimas gydo. Kai atleidžiame kitam, kuris nėra to vertas, atveriame savo širdis gydančiai Dievo jėgai. Atleidimas – tai Dievo vaistas nuo pykčio, kartėlio ir priešiškumo. Mes esame raginami „puoselėti atleidimo dvasią“ („Liudijimai“, t. 3, p. 98) ir nepailstant atleisti tiems, kad nusideda (žr. „Pamokos apie Kristų“, p. 249–250).
Atleidžianti širdis yra tokia, kurią Dievas gali pripildyti Savo meilės. Užkietėjusi širdis priešinasi Dievo meilei. Šiandien prašykite Dievo dovanoti jums atleidžiančią širdį. Kaip Korė ten Bum, ištieskite ranką tiems, kas jums nusikalto, ir pasakykite: „Brolau, aš tau atleidžiu“.
Markas Finlis
