Ekkehardt Mueller
Biblical Research Institute
Originalas: Hermeneutical Guidelines for Dealing with Theological Questions
Kai žmonės užduoda biblinio ar teologinio pobūdžio klausimų, neretai jie prašo, kad atsakymas būtų vienas aiškus Biblijos tekstas – „Taip sako Viešpats“, – kuris paaiškintų ar išspręstų tą klausimą. Teologinius klausimus spręsti remiantis Šventuoju Raštu yra labai girtina, ir tai yra adventistų požiūris, tačiau ne visada galima pateikti aiškų Biblijos tekstą, kuris klausimą išspręstų. Todėl gali būti naudinga trumpai aptarti, kaip elgtis su teologiniais klausimais. Tai darome laikydamiesi aukšto Šventojo Rašto vertinimo, t. y. manydami, kad Raštas yra teiginiais išreikštas Dievo apreiškimas žmonėms.
Klausimų kategorijos
Mąstydami apie biblinius ir (arba) teologinius klausimus ir juos nagrinėdami netrukus suprantame, kad yra skirtingų rūšių ar kategorijų klausimų.
Klausimai apie Biblijos tekstus
Pirma, yra klausimų, susijusių su Biblijos tekstų ar platesnių Biblijos ištraukų aiškinimu. Pavyzdžiui, kas nors nori suprasti Lk 23, 43 – tekstą, kuriame užrašyti Jėzaus žodžiai kartu nukryžiuotam vagiui, – arba Dan 11 pranašystę.
Tokiais atvejais kruopščiai tyrinėjame tekstą ir taikome egzegetinius žingsnius, kylančius iš paties Rašto.1 Pradinis taškas aiškiai yra Biblijos tekstas. Klausimas ne tas, kurį Biblijos tekstą (ar tekstus) pasirinkti, o kaip Biblijos tekstą aiškinti remiantis hermeneutiniu metodu, kuris priima paties Rašto liudijimą apie save.
Klausimai apie Biblijos temas
Antra, yra teminių klausimų apie tai, kaip reikėtų suprasti Biblijos temas. Pavyzdžiui, jei tyrinėtume tokias Biblijos temas kaip sabata ar mirusiųjų prisikėlimas, Rašte ieškotume atitinkamų terminų ir su jais susijusių žodžių, pvz., „sabata“, „poilsis“, „visiškas poilsis“ ir „ilsėtis“. Rastus tekstus nagrinėtume jų kontekste, trumpai taikydami minėtus egzegetinius žingsnius, ir bandytume suformuluoti atitinkamos temos teologiją.
Klausimai apie Biblijos sąvokas
Be temų, kurias galima tyrinėti remiantis Biblijoje vartojamais terminais, yra ir tokių temų kaip Trejybė, antropologija ar eschatologija, kurios susijusios su biblinėmis teologinėmis sampratomis ir negali būti tiesiogiai ar bent jau išimtinai grindžiamos Biblijos žodynu.
Nagrinėdami šias ir panašias temas, privalome peržengti žodžių paiešką ir aiškinimą, ištirti įvairias Biblijos temas bei sąvokas ir paskui jas sintetinti. Pavyzdžiui, tirdami Trejybę galėtume pažvelgti, kaip vartojami įvairūs Dievui taikomi pavadinimai, ištirti Jėzaus ir apaštalų tvirtinimus, kad Jėzus buvo dieviškas, paklausti savęs, kaip Raštas apibūdina Jėzaus ir Šventosios Dvasios santykį su Dievu Tėvu, apsvarstyti mintį, kad Dievas yra vienas, ir pan. Nėra Biblijos teksto, kuris sakytų: „Yra vienas Dievas trimis asmenimis – Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia.“ Tačiau tikime, kad ši samprata aiškiai randama Senajame ir Naujajame Testamente.
Klausimai, kurių Raštas nemini
Galiausiai krikščionys po kanono uždarymo praėjusiais šimtmečiais susidūrė ir tebesusiduria su teologinio ir (ar) etinio pobūdžio klausimais, kurie Rašte tiesiogiai neaptariami. Kai kurie tai vadintų Dievo Žodžio tyla. Tačiau tai nėra absoliuti tyla. Be to, čia nenagrinėjamos pagrindinės adventistų tikėjimo nuostatos, kurios kyla iš Šventojo Rašto.
Štai keletas klausimų, kurie Rašte aiškiai neišdėstyti: Ar Dievas gali mirti? Kas nutiko Jėzaus dieviškajai prigimčiai, kai Jis mirė ant kryžiaus? Ar Jėzus mirė pirmąja, ar antrąja mirtimi? Kaip turėtume žiūrėti į abortus, embrioninių kamieninių ląstelių tyrimus ir žmogaus klonavimą? Ar šiandien krikščionys gali dalyvauti kokioje nors vergovės formoje, nes Biblija jos aiškiai nedraudžia? O kaip ekologija ir rūpinimasis planeta Žeme? Ar galime laisvai vartoti alkoholį, rūkyti tabaką ar piktnaudžiauti narkotikais? Biblijoje nėra draudimo: „Nerūkysi.“
Į šiuos ir panašius klausimus neįmanoma atsakyti nurodant vien vieną ar kelis Biblijos tekstus. Gali būti, kad nėra jokio Biblijos teksto, kuris tiesiogiai nagrinėtų šiuos dalykus. Vis dėlto šie klausimai svarbūs, o kai kurie tiesiogiai veikia mūsų kasdienį gyvenimą. Jų ignoruoti negalima.
Kitaip tariant, kai kurie biblinio ar teologinio pobūdžio klausimai tiesiogiai susiję su Biblijos tekstais ar Biblijos medžiaga ir į juos galima atsakyti aiškiais Biblijos tekstais, o kiti – ne.
Skirtingi požiūriai į klausimus, į kuriuos neįmanoma atsakyti vienu ar keliais Biblijos tekstais
Čia kyla klausimas, kaip turėtume elgtis ir ką daryti tais atvejais, kai negalime tiesiog nurodyti aiškių Biblijos tekstų. Kokios mūsų galimybės, jei priimame Raštą kaip Dievo Žodį ir vengiame kritinių požiūrių, pavyzdžiui, teiginių, kad Raštas priklauso nuo kultūros, atspindi evoliucinę religinės minties raidą arba kad jo teiginiai ir autoritetas yra santykiniai? Atmetus šiuos požiūrius, vis tiek lieka maždaug keturios galimybės.
Ko Raštas nedraudžia, tas leidžiama
Vienas požiūris būtų toks: ko Raštas nedraudžia, tas leidžiama. Pagal šį požiūrį, jei Raštas kokio nors klausimo tiesiogiai neaptaria, krikščionys gali laisvai rinktis, kuria kryptimi eiti. Kai kurie šią laisvę šiek tiek apribotų ir teigtų, kad dėl klausimų, kurių Raštas tiesiogiai nenagrinėja, melsdamasi ir vadovaujama Šventosios Dvasios turėtų spręsti Bažnyčia, o ne pavienis asmuo.
Paimkime, pavyzdžiui, Bažnyčios struktūrą. Biblija tiksliai nenurodo, kaip turėtų būti sutvarkyta pasaulinė Bažnyčia. Neturime tekstų, kurie nustatytų, kad turime turėti konferencijas, unijas, divizijas ir Generalinę konferenciją, ar kiek valdžios turėtų priklausyti vadovams įvairiuose Bažnyčios valdymo lygmenyse. Ar naudingesnis būtų episkopalinis, presbiterioniškas ar kongregacionalistinis Bažnyčios valdymas? Kita vertus, jei principas „kas nedraudžiama, tas leidžiama“ teisingas, ar galėtume vartoti narkotikus, lošti ir žiūrėti pornografiją?
Šis ir kitas toliau aptariamas požiūris buvo svarstomi jau ankstyvojoje Bažnyčios istorijoje. J. P. Lewis rašo:
Tertulianui rūpėjo, ar krikščionis gali nešioti laurų vainiką. Kai oponentai tvirtino: „kas nedraudžiama, tas tikrai leidžiama“, Tertulianas atsakė: „kas aiškiai neleidžiama, tas draudžiama“. Vis dėlto turimų duomenų nepakanka teigti, kad Tertulianas šį principą nuosekliai taikė visiems Bažnyčios tikėjimo ir praktikos klausimams.2
Jis toliau rašo:
… Liuteris manė, kad „tai, ko Raštas nei rekomendavo, nei uždraudė, turi būti laikoma ‚laisvu‘ ir atitinkamai sprendžiama“. Liuteris nebandė panaikinti nei Ostijos pakėlimo, nei liturginių drabužių vilkėjimo per Eucharistiją. Kai Karlštadtas klausė: „Kur Kristus mums įsakė pakelti Ostiją ir rodyti ją žmonėms?“, Liuteris atsakė: „O kur Jis tai uždraudė?“ Liuteris pareiškė: „Dėl Mišių – kur Kristus uždraudė pakėlimą? Popiežius nusižengia, kai tai įsako, o sektantai – kai tai draudžia.“3
Liuteris kalbėjo apie „adiaphora“ – dalykus, kuriems Raštas, o kartu ir Dievas, yra abejingas.4 Šis požiūris vadinamas ir „normatyviniu principu“; jo, pavyzdžiui, laikėsi anglikonai.5
Ko Raštas neleidžia, tas draudžiama
Antras požiūris būtų toks: ko Raštas aiškiai neleidžia, tas draudžiama. Šis požiūris galėtų reikšti, kad, pavyzdžiui, turėtume gyventi kaip amišai ir vengti elektros bei visų šiuolaikinių transporto ir ryšio priemonių, nes jų Raštas nemini. Raštas nekalba apie mokslo ir medicinos pažangą, veikiančią mūsų kasdienį gyvenimą. Ar galime atlikti KT ar MRT tyrimą, persodinti organą ar nešioti akinius skaityti? Vėlgi, kaip dėl adventistų bažnyčios struktūros ir įvairių jos departamentų? Ar turėtume panaikinti konferencijas, unijas, divizijas ir Generalinę konferenciją, nes nė vienas iš šių vienetų neįvardytas, todėl Rašte tiesiogiai neleidžiamas? Ką Bažnyčia turėtų daryti su mokyklomis ir ligoninėmis, leidyklomis ir sveikos mitybos pramone? Ar turėtume uždrausti vargonus bažnyčiose – kaip iš pradžių darė kalvinistai – ar garso sistemas?6 Visi šie dalykai Rašte aiškiai neminimi, o galima būtų išvardyti dar daug pavyzdžių. Galima teigti, kad Raštas reguliuoja religinį, o ne pasaulietinį gyvenimą. Tačiau Biblija tokio skirtumo tiesiogiai nedaro.
Kaip jau minėta, šis klausimas buvo svarstomas pirmaisiais amžiais ir vėl iškilo su Ulrichu Cvingliu bei Jonu Kalvinu. Cvingliui „viskas turėjo būti paprasta. Raštas aiškiai turėjo patvirtinti viską, kas daroma pamaldose, nors buvo ir ‚abejingų dalykų‘ sritis, pavyzdžiui, maldų formuluotės. Kas nebuvo leista, turėjo būti atmesta.“7 O pasak Kalvino: „Nieko nėra saugiau, kaip atsisakyti bet kokio žmogiškų samprotavimų savavališkumo ir laikytis vien to, ko moko Raštas.“8
Thomas Campbell iš Atkūrimo judėjimo (Restoration Movement) pareiškė: „Kur Raštai kalba, mes kalbame; kur Raštai tyli, mes tylime.“9 Tai skamba labai gerai ir tikrai nuoširdžiai. Tačiau W. Woodrow parodo, kad Campbell nesugebėjo laikytis savo paties principo:
Deja, Campbell dažnai ta pačia logika vieną praktiką atmesdavo, o kitą priimdavo. Daugelį dalykų, kuriems nebuvo nei įsakymo, nei pavyzdžio, Campbell pateisino remdamasis „praktinio tikslingumo principu“: maldos namus, krikštyklas, Raštų vertimą, leidimą ir platinimą, susirinkimų laiką, konkrečią Viešpaties dienos tvarką ir pan. Campbell palankiai kalbėjo apie mirties bausmę ir padarė išvadą, kad nėra „nė žodžio Senajame ar Naujajame Testamente, kuris jos neleistų“. Vergovės institucija pati savaime nėra amorali, nes „nėra nė vienos Biblijos eilutės, kuri ją draustų“. Kitur Campbell pripažino: „Dievas, nenustatęs jokios vienos politinės valdymo formos, vienodai pritarė kiekvienai formai, kurią pasirenka visuomenė.“ Kadangi apaštalai nedavė konkrečių nurodymų, kaip bažnyčios turi bendradarbiauti, tai „paliekama visos bendruomenės išminčiai ir nuožiūrai“. Reikia pažymėti, kad tais atvejais, kai Campbell Biblijos tylėjimą laikė draudimu, paprastai buvo kalbama apie kurią nors Bažnyčios gyvenimo sritį – jos valdymo formą, garbinimą ar bendrystės sąlygas. Kadangi Naujasis Testamentas pateikė visus esminius Bažnyčios bruožus, papildomi, Rašte nesantys elementai neturėjo biblinio pagrindo, laužė dieviškai duotą pavyzdį ir trukdė krikščionių vienybės reikalui. Šiame kontekste tylėjimas buvo draudžiamasis. Tačiau kadangi Raštas nenurodė tikslios esminių dalykų vykdymo tvarkos, tylėjimas šiose srityse reiškė laisvę.10
Atkūrimo judėjimo šalininkai galbūt nematė, kad ne visos Naujojo Testamento Bažnyčios situacijos buvo vienodos, todėl kai kuriais atvejais egzistavo įvairių galimybių. Pavyzdžiui, krikščionys iš žydų vis dar garbino šventykloje ir sinagogoje, o krikščionys iš pagonių rinkosi namų bažnyčiose pagal sinagogos pavyzdį, bet šventykloje nesirinko. Be to, Atkūrimo judėjimo šalininkai galbūt nesugebėjo atskirti Biblijos pasakojimų nuo Biblijos nurodymų. Kitaip tariant, jie galbūt nesugebėjo skirti, ką Biblija praneša, o ką Biblija nustato. Šiaip ar taip, Woodrow pažymi:
… tai nereiškia, kad koks nors žodis ar veiksmas, kurio Rašte konkrečiai nėra, nesiderina su Raštu ar jam prieštarauja. Nors vienos praktikos paminėjimas Naujajame Testamente prieštarauja kitai (ta prasme, kad skiriasi nuo jos), dėl to antroji praktika netampa klaidinga ar nuodėminga. Krikščionims Viešpaties Vakarienę minėti pasninkaujant būtų absurdiška; tačiau Vakarienės įsteigimas neatmeta pasninko kaip tinkamos garbinimo išraiškos vien todėl, kad jie vienas kitam prieštarauja ar skiriasi.11
Šis antrasis požiūris vadinamas ir „reguliuojamuoju“ požiūriu; jo laikėsi puritonai.12
Abiejų minėtų požiūrių taikymas vienu metu
Trečias požiūris būtų rinktis tarp ką tik pristatytų dviejų požiūrių arba ieškoti tarpinės pozicijos. Bažnyčios narys gali teigti, kad žiūrėti televizorių nėra problema, nes ko Biblija nedraudžia, tas leidžiama; ir tas pats žmogus gali teigti, kad Raštas neleidžia žvakių ar gėlių maldos salėje, nes ko Biblija neleidžia, tas draudžiama.
Nors tai gali skambėti keistai, tokį požiūrį galima sutikti tarp adventistų Bažnyčios narių, pastorių ir administratorių. Tačiau jis randamas ir per visą Bažnyčios istoriją, nes tie, kurie palaikė pastarąjį požiūrį, paprastai negalėjo jo taikyti nuosekliai. Tai pasakytina ir apie reformatorius, ir apie Atkūrimo judėjimo šalininkus.13
Karlštadtas, Liuterio kolega Vitenberge, vėliau tapęs jo oponentu, išreiškė principą nieko nepridėti prie Rašto. Kas prideda prie Dievo žodžio ar iš jo atima, tas savaime ekskomunikuojamas. Vis dėlto ten, kur Raštas nėra aiškus, žmogus turi laisvės teisę, tačiau individo teisė pavaldi bendruomenės poreikiams. Karlštadtas galėjo išplėsti tai, ką sako Raštas. Jo argumentas dėl rūpinimosi našlėmis apima ir rūpinimąsi našliais.14
Biblijos principai teologiniams klausimams spręsti
Ketvirtas požiūris siūlytų, kad, kai nėra aiškių Biblijos tekstų, tiesiogiai nagrinėjančių tiriamą temą, turėtume ieškoti Biblijos principų, kurie galėtų nušviesti atitinkamą klausimą, juos melsdamiesi įvertinti ir nustatyti, kaip tie principai taikytini teologiniams ir etiniams klausimams. Biblijos principai randami Biblijos tekstuose. Kad šie tekstai nebūtų naudojami netinkamai, pirmiausia juos reikia išaiškinti egzegetiškai, o paskui atlikti teologinę analizę – nustatyti, apie ką šie tekstai kalba ir kokias teologines temas jie atskleidžia. Iš šių teologinių temų galima išvesti Biblijos principus. Šis požiūris reikalautų rimtai vertinti Biblijos įsakymus ir draudimus. Tas pats pasakytina apie Biblijos principus. Dievo valios niekada nesaugu ignoruoti.15
Grįžkime prie sveikatos klausimo. Taikant šį požiūrį, būtų žiūrima, ką apie sveikatą sako Raštas, ir, pavyzdžiui, būtų pastebėta, kad Dievas patikėjo mums mūsų kūnus ir tikisi, kad būsime geri jų prievaizdai. Būtų atsižvelgiama į tai, kad Raštas mūsų kūnus vadina Šventosios Dvasios šventykla (1 Kor 6, 19) ir ragina šlovinti Dievą savo kūnais (1 Kor 6, 20). Atsižvelgiant į šiuos Biblijos principus, dėl didžiulės rūkymo keliamos grėsmės sveikatai krikščioniui sunku šią praktiką pateisinti.
Biblija neturi aiškaus vergovės draudimo; vis dėlto nagrinėdami Biblijos principus, pabrėžiančius žmogaus orumą, laisvę ir esminę lygybę, taip pat studijuodami Pauliaus požiūrį į vergovę tokiuose laiškuose kaip Laiškas Filemonui, daugelis krikščionių, įskaitant adventistus, suprato, kad vergovę reikia panaikinti.
Požiūrių vertinimas
Šie keturi požiūriai yra pagrindiniai būdai spręsti teologinius ir etinius klausimus, kurie Rašte tiesiogiai neaptariami. Gali būti ir daugiau – o jų tikrai yra daugiau, jei pasirenkami kritiniai požiūriai į Raštą, – tačiau susitelksime į šiuos ir trumpai juos įvertinsime, nurodydami jų stipriąsias bei silpnąsias puses.
Pirmasis požiūris: ko Raštas nedraudžia, tas leidžiama
Šis požiūris suteikia nemažai laisvės ir atsakomybės. Tačiau jis gali būti ir pavojingas, o laisve galima piktnaudžiauti. Jis atrodo pernelyg paprastas ir gali neatsižvelgti į Biblijos principus, kurie gali egzistuoti, nors tiesioginių Biblijos tekstų nėra. Biblija apie gyvenimo būdo, etikos ir kitus klausimus sako daugiau, nei matyti iš pirmo žvilgsnio. Todėl šis požiūris atrodo problemiškas.
Antrasis požiūris: ko Raštas neleidžia, tas draudžiama
Atrodo, kad antrasis požiūris nustato aiškias ribas ir juo ne taip lengva piktnaudžiauti kaip pirmuoju, tačiau jis gali būti labai ribojantis ir labai apsunkinti šių dienų gyvenimą. Taip pat kyla klausimas, ar toks požiūris tikrai atitinka Rašto ketinimą ir ar jį remia pats Raštas. Be abejo, antrajam požiūriui trūksta laisvės, kurią garantuoja pirmasis. Jis vargu ar ieško Biblijos principų ir gali pasitenkinti paviršutinišku Rašto skaitymu. Be to, laikantis tokio požiūrio, būtų apsunkintas ar net užkirstas kelias didžiajam pavedimui vykdyti ir trijų angelų žiniai skelbti, jei, pavyzdžiui, būtų atsisakoma šiuolaikinių transporto ir ryšio priemonių.
Raštas liepia nieko prie jo nepridėti ir nieko iš jo neatimti (Įst 4, 1–2; Apr 22, 18–19 ir kt.). Galima teigti, kad tai reiškia, jog negalime daryti nieko, kas Rašte neminima. Tačiau klausimas, ar šie tekstai turi būti aiškinami šitaip. G. R. Osborne teisingai teigia, kad jie turėtų būti suprantami erezijos kontekste: „Kaip ir Pakartoto Įstatymo knygoje, Kristus įspėja saugotis netikrų mokytojų, kurie iškreipia pranašysčių prasmę pridėdami savo mokymą arba pašalindami prasmę, kurią Dievas numatė.“16 Tai patvirtina G. K. Beale: „Toks klaidingas mokymas prilygsta ‚pridėjimui‘ prie Dievo įstatymo. Jis taip pat prilygsta ‚atėmimui‘ iš Dievo įstatymo …“17 Šie Biblijos tekstai nenagrinėja klausimo „Ko Raštas aiškiai neleidžia, tas draudžiama“, pavyzdžiui, kad vairuoti automobilį draudžiama, nes tai Rašte konkrečiai neleidžiama. Ironiška, kad žydų vadovai mokė papildomų taisyklių – dalykų, kurių Raštas aiškiai nemini, bet kurių buvo reikalaujama laikytis, kad nebūtų peržengta tai, ką Raštas leidžia. Jie šias taisykles užrašė Mišnoje, Talmude ir kituose dokumentuose ir greičiausiai nelaikė jų Rašto papildymais. Vis dėlto taip jie iš tikrųjų pridėjo prie Rašto savo tradicijas, ir Jėzus juos už tai kritikavo. Kaip ir pirmasis, taip ir šis antrasis požiūris yra gana problemiškas.
Trečiasis požiūris: abiejų minėtų požiūrių taikymas vienu metu
Rinktis tarp dviejų aukščiau minėtų požiūrių skamba keistai. Sunku įsivaizduoti, kad pirmasis ir antrasis požiūriai galėtų būti prasmingai sujungti ir būti suderinami. Prieštarauja bet kokiai logikai kaitalioti šiuos požiūrius, kurie yra diametraliai priešingi vienas kitam.
Deja, žmonės yra nenuoseklūs ir dažnai priima sprendimus, kurie nesiremia aiškiais principais. Dėl padriko mąstymo jie gali sujungti tai, kas nesuderinama. Jie taip pat gali skaidyti gyvenimą į skirtingas sritis: vienose srityse vadovautis vienu požiūriu, kitose – priešingu. Mums atrodo, kad trečiasis požiūris yra blogesnis už ankstesnius du. Sąmoningai ar nesąmoningai asmuo tampa norma, pagal kurią aiškinamas Raštas. Taikant šį požiūrį kyla pavojus, kad pirmoji ar antroji pozicija bus pasirinkta subjektyviai – siekiant asmeniškai trokštamų rezultatų ir išvadų arba norint išlaikyti tam tikrą tradiciją.
Ketvirtasis požiūris: Biblijos principai teologiniams klausimams spręsti
Kaip minėta, ketvirtasis požiūris į klausimus, kurių Raštas nemini, grindžiamas Biblijos principais. Jis gali būti sudėtingesnis už ankstesnius požiūrius ir verčia jį taikančiuosius rimtai studijuoti Raštą, melstis ir ieškoti Dievo valios. Tačiau tai ne trūkumas, o iš tikrųjų nauda. Tai skatina brandų ir augantį santykį su Dievu. Atrodo, kad šis požiūris palieka ir tam tikrą veikimo laisvę, ypač kai kalbama apie krikščionišką prievaizdavimą. Todėl, atrodo, tai geriausias galimas požiūris iš keturių.
W. C. Kaiser ir M. Silva teigia: „Sąžinę įpareigoja tik tai, kas tiesiogiai mokoma Rašte. […] Įpareigoti tikinčiųjų sąžinę tuo, kas Rašte tiesiogiai nemokoma, reiškia pavojingai priartėti prie naujos tradicijos formos sukūrimo …“18 Tai skamba kaip pirmasis požiūris. Tačiau jie tęsia: „Taigi, ką Raštas tiesiogiai smerkia, tą turime smerkti. O ką smerkia tiesioginis principo taikymas, tą taip pat turime smerkti.“19
Požiūrio pasirinkimas
Taip prieiname prie taško, kai turime apsispręsti dėl įvairių požiūrių į klausimus, Rašte tiesiogiai neminimus. Toks sprendimas kartu yra sprendimas, kaip apskritai nagrinėti teologinius klausimus. Akivaizdu, kad supaprastintas požiūris netiks. Viešpats nori, kad gilintumės į šiuos klausimus, juos gerai apmąstytume ir, vadovaujami Jo Dvasios, į klausimus, kurių Raštas tiesiogiai neaptaria, pateiktume Biblija pagrįstus, patikimus ir nuoseklius atsakymus.
Ką siūlo Biblija? Kaip Jėzus ir apaštalai elgėsi su klausimais, kurie Rašte nebuvo aptarti (ar nebuvo pakankamai aptarti)?
Mt 19 Jėzus susidūrė su klausimu apie skyrybas. Senasis Testamentas leido skirtis dėl nepadorumo (Įst 24, 1–3). Tačiau Jėzus žinojo, kad tai buvo nuolaida Izraeliui dėl žmonių širdies kietumo (Mt 19, 8). Todėl Jis nepasirinko požiūrio „ko Biblija aiškiai nedraudžia, tas leidžiama“. Veikiau Jis kreipėsi į Biblijos principą, kurį rado kūrimo pasakojime, pareikšdamas, kad Dievas sukūrė vieną vyrą ir vieną moterį, juos sujungė santuokoje ir jie tapo vienu kūnu (Pr 1, 27; 2, 24). Iš to Jėzus padarė išvadą: „Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria“ (Mt 19, 6).
Rom 1 Paulius aptarė pagonių nuodėmingumą, paminėdamas įvairias ydas, įskaitant homoseksualius veiksmus. Aiškūs homoseksualaus gyvenimo būdo draudimai randami Kun 18 ir 20. Tačiau Paulius ne tik nurodė šiuos tekstus, bet ir pateikė kūrimo (Rom 1) bei nuopuolio (Rom 5) kontekstą kaip homoseksualių veiksmų atmetimo priežastį. Nors Paulius turėjo Biblijos tekstų, nukreiptų prieš homoseksualų gyvenimo būdą, jis vis tiek pasitelkė Biblijos principus, kad parodytų problemą.
Kai Jėzaus mokiniai buvo apkaltinti sabatos laužymu, nes skynė varpas – tariamai pjovė, kūlė ir vėtė, – Jėzus atrėmė šį absurdišką kaltinimą, nurodydamas 1 Sam 21, pasakojimą apie Dovydą, gavusį pašvęstos duonos, ir padarė išvadą: „Šabas padarytas žmogui, ne žmogus šabui“ (Mk 2, 27).
Akivaizdu, kad pirmenybę reikėtų teikti ketvirtajam požiūriui. Vėlgi, tai požiūris, taikomas klausimams, kurie Rašte visai neminimi arba minimi tik prabėgomis. Jis neatmeta pažodinio Biblijos tekstų supratimo (nebent susiduriame su palyginimais, metaforomis, simboliais ir pan.),20 bet apima pagrįstą egzegezę, kylančią iš paties Rašto, ir Biblijos temų atradimą. Tačiau lieka keli klausimai. Pirma, kaip rasti Biblijos principus ir pritaikyti juos klausimams, su kuriais susiduriame? Atsakymas: plačiai ir reguliariai skaitome Raštą. Prašome Šventosios Dvasios, kad nuvestų mus prie tinkamų principų. Taip pat svarbi tikinčiųjų bendruomenė, nes paprastai Bažnyčia kaip visuma gali nurodyti mums Biblijos principus, taikytinus konkrečioms situacijoms.
Antra, kokių papildomų kriterijų turėtume laikytis?
1. Ieškant Biblijos principų, pirmenybė teikiama tiems principams, kurie tiesiogiai susiję su nagrinėjamu klausimu ar panašiais dalykais. Pavyzdžiui, kai aptariami abortai, reikia atsižvelgti į principus, susijusius su gyvybės verte, žudymu ir mirtimi.
2. Konkretaus atvejo sprendimas turi derėti su kitais Biblijos mokymais ta pačia tema ir su visa Biblijos žinia.21 Nors pripažįstame skirtingus teologinius akcentus įvairiose Biblijos knygose, vis dėlto egzistuoja visa apimanti vienybė. Todėl, kai teologiškai svarstome, kaip turėtų būti išspręsti sunkūs klausimai, kurie Rašte tiesiogiai neaptariami, neturėtų likti argumentavimo spragų ir prieštaringų teiginių. Biblijos tiesa yra integruota ir vieninga sistema, kurios nereikėtų griauti.
3. Kai kuriuos klausimus ir principus reikėtų sekti per visą Bibliją, kad pamatytume, ar praktika keitėsi. Jei pastebima pokyčių, pokyčių kryptį galima tęsti toliau, kaip, pavyzdžiui, krikščionys darė panaikindami vergovę.
4. Krikščionys nėra salos. Sprendžiant šiuos klausimus gali tekti pasitarti su kitais Bažnyčios nariais ir patyrusiais žmonėmis bei išklausyti jų pasiūlymus ir patarimus.
Išvada
Žmonės, aukštai vertinantys Raštą, turi keletą galimybių, kaip atsakyti į klausimus, kurie Rašte neaptariami arba aptariami tik prabėgomis. Požiūris, naudojantis Biblijos principus šiems klausimams spręsti, atrodo vaisingiausias ir jo reikalauja pats Raštas. Adventistai trokšta išlikti ištikimi Raštui.
Išnašos
1. Plg. Richard M. Davidson, „Biblical Interpretation“, kn. Handbook of Seventh-day Adventist Theology, Commentary Reference Series vol. 12, sud. Raoul Dederen (Hagerstown: Review and Herald, 2000), 58–104; Gerhard Pfandl, The Authority and Interpretation of Scripture (Wahroonga, Australia: South Pacific Division of Seventh-day Adventists, n.d.); Ekkehardt Mueller, „Guidelines for the Interpretation of Scripture“, kn. Understanding Scripture: An Adventist Approach, sud. G. W. Reid, Biblical Research Institute Studies, vol. 1 (Silver Spring, MD: Biblical Research Institute, 2006), 111–134.
2. Jack Pearl Lewis, „Silence of Scripture in Reformation Thought“, Restoration Quarterly 48/2 (2006): 73.
3. Lewis, 82.
4. Plg. Lewis, 83–84. Darrell Hamilton, „Silence of the Scriptures“, http://lavistachurchofchrist.org/LVarticles/SilenceOfTheScriptures.htm, prieiga 2012-05-15, atrodo, atsargiai pripažįsta šį požiūrį galimu, tačiau nėra visiškai aiškus, nes tam tikru mastu gali simpatizuoti antrajam požiūriui.
5. I. Howard Marshall, Beyond the Bible: Moving from Scripture to Theology (Grand Rapids: Baker, 2004), 40. „Anglikonai … ‚pripažino Rašto autoritetą laikydamiesi nuostatos, kad viešose pamaldose negalima toleruoti jokios praktikos, kurią Biblija tiesiogiai smerkia …‘“
6. John Barber, „Luther and Calvin on Music and Worship“, Reformed Perspective Magazine, 8/26 (2006), 8, n. 23.
7. Lewis, 75. Tačiau Cvinglis nebuvo nuoseklus: „Cvinglio valstybinės bažnyčios samprata reikalavo kūdikių narystės, ir jis gynė kūdikių krikštą, nors anksčiau buvo sutikęs, kad tam nėra Rašto įsakymo ar pavyzdžio. Kai anabaptistai reikalavo teksto kūdikių krikštui pagrįsti, Cvinglis atsakė, kad nėra aiškaus teksto ir moterų priėmimui prie Viešpaties stalo, tačiau manė, kad šioje praktikoje nieko blogo nėra“ (75).
8. John Calvin, Institutes 4.18.12.
9. Cituota: W. E. Garrison ir A. T. DeGroot, The Disciples of Christ: A History (St. Louis: Bethany Press, 1958), 140. Panašias mintis reiškia ir populiarūs autoriai, tokie kaip Stan Cox, „The Silence of Scripture“, http://www.watchmanmag.com/0612/061210.htm, prieiga 2012-05-15, kuris prieštarauja muzikos instrumentams pamaldose, misijų draugijoms, bendruomenės salėms, socialiniams renginiams, moterims pamokslininkėms ir daugeliui kitų dalykų; Mark Dunagan, „Silence of the Scriptures“, http://www.ch-of-christ.beaverton.or.us/Silence_of_the_Scriptures.htm, prieiga 2012-05-15; ir Wayne Jackson, „The ‚Silence‘ of the Scriptures: Permissive or Prohibitive?“, http://www.christiancourier.com/articles/128-the-silence-of-the-scriptures-permissive-or-prohibitive, prieiga 2012-05-15.
10. Woody Woodrow, „The Silence of Scripture and the Restoration Movement“, Restoration Quarterly 28/1 (1985–1986): 31–32.
11. Woodrow, 38.
12. Marshall, 40.
13. Woodrow, 33, rodo, kad ta pati schema pasireiškė ir kitų Atkūrimo judėjimo šalininkų atveju, pvz., G. C. Brewer (1884–1956). Jis „taip pat laikėsi nuomonės, kad Rašto tylėjimas gali reikšti ir draudimą, ir leidimą. Viena vertus, tylėjimas reiškė draudimą veikti: ‚Likti tylint reiškia, kad nustosime praktikuoti ten, kur Biblija nustoja mokyti; kad mūsų praktika religijos dalykuose yra ribojama Viešpaties žodžio, varžoma dieviškojo apreiškimo.‘ Tačiau Brewer taip pat tikėjo, kad daug dabartinių organizacijų, apie kurias Raštas nieko nesako, yra leistinos: ‚Galime turėti Biblijos mokyklą (sekmadienio mokyklą), giedojimo mokyklą, krikščioniškąjį koledžą, religinį laikraštį, našlaičių namus, senelių namus ir t. t.‘“ Apie Joną Ekolampadą (John Oecolampadius) žr. Lewis, 78.
14. Lewis, 79. Panašiai Kalvinas „pritarė tik toms žmogiškoms nuostatoms, kurios grindžiamos Dievo autoritetu ir kyla iš Rašto, todėl yra visiškai dieviškos“. Tačiau Kalvinas skyrė „visas dieviškojo garbinimo dalis ir viską, kas būtina išgelbėjimui“ nuo „išorinės drausmės ir ceremonijų“ (85).
15. Kai kurie žmonės, remdamiesi pasakojimu apie Nojų ir Dievo įsakymu pastatyti arką iš gofero medienos, padarė išvadą, kad Nojui nebuvo leista arkai naudoti kitos medienos. Su tuo sutikčiau. Tačiau Nojui nebuvo pasakyta nedaryti įrankių ir nebuvo pasakyta jų daryti iš gofero medienos. Jei jis pasidarė įrankius iš pušies medienos, tai nebuvo dieviškosios valios pažeidimas, – greičiausiai pasakytų daugelis žmonių.
16. G. R. Osborne. Revelation. Baker Exegetical Commentary on the New Testament (Grand Rapids: Baker Academic, 2002), 795.
17. G. K. Beale, The Book of Revelation: A Commentary on the Greek Text, (Grand Rapids: W.B. Eerdmans, 1999), 1151. Taip pat žr. D. L. Christensen, Deuteronomy 1-21. Word Biblical Commentary, vol. 56A (Nashville, TN: Thomas Nelson Publishers, 2001), 80.
18. Walter C. Kaiser Jr. ir Moisés Silva, An Introduction to Biblical Hermeneutics: The Search for Meaning (Grand Rapids, MI: Zondervan, 1994), 204. Marshall, 9, mano, kad „teisinga ieškoti principinio kelio nuo Rašto prie jo šiuolaikinio supratimo ir taikymo ir kad tai daryti reikia tyrinėjant, kaip principai gali būti nustatyti iš paties Rašto …“ Vis dėlto atrodo, kad jis nueina toli už to, kas čia siūloma.
19. Kaiser ir Silva, 205.
20. Nepažodinė ar perkeltinė kalba reikalauja papildomų procedūrų kruopščiam ir tiksliam aiškinimui.
21. Kevin J. Vanhoozer, kn. Marshall, 93, rašo: „Jie turi išmokti skaityti atskirus tekstus viso Šventojo Rašto kontekste ir santykyje su Rašto centru – Jėzaus Kristaus Evangelija. Jie turi išmokti ne tik analizuoti veiksmažodžius ar apdoroti informaciją, bet ir priimti tokius pat sprendimus, kokie įkomponuoti kanone, naujuose kontekstuose ir su kitokiomis sampratomis. ‚Kanonas yra raktas …‘“