II dalis
Bendra malda didelėse grupėse puiki tuo, kad, kai kiekvienas meldžiasi trumpai ir tikslingai, gali pasimelsti daugiau žmonių. Net vaikai, negąsdinami įprastų ilgų suaugusiųjų maldų, džiaugsmingai įsiterpia, ir jų maldos dažnai iki ašarų sugraudina vyresniuosius.
Mažesnėse grupelėse ir kai žinoma, kad visi nori melstis, individualios maldos nebūtinai turi būti trumpos. Įkvėpti Šventosios Dvasios raginimų, paprastai mes meldžiamės ilgiau. Bet vėlgi, jei maldoms skiriama daugiau laiko, svarbu, kad visi vieningai norėtų šitaip melstis. Jei vienas ar keli žmonės priešinasi ir nori, kad maldos tarnystė baigtųsi, būtų geriau maldas sutrumpinti, nes vienybės trūkumas gali sutrukdyti gauti Dievo palaimas.
Nors žinome, kad paprastoms viešoms maldos pakanka vienos ar dviejų minučių, taip pat pasakyta: „Gali būti tokių akimirkų, kai malda tariama, įkvėpus Dievo Dvasiai ir prašymai pateikiami Dvasioje. Trokštanti siela kamuojasi ir dejuoja Dievui. Dvasia grumiasi kaip Jokūbas ir nenusiramins, kol nebus apreikšta Dievo galia. Tokios maldos norėtų Dievas.“
Jei Dievo vaikai daugiau melstųsi vienumoje, jie tikriausiai neprieštarautų ir melstis viešai, nes tai būtų jų nuoširdaus širdies troškimo išsipildymas. Vis dėlto daugelis mūsų nesimeldžia vienumoje, bent jau taip, kaip reikėtų. Todėl tikra malda, nuoširdumas, Šventosios Dvasios įkvėptas meldimasis grupelėje gali būti nemalonus ir trikdantis. Taip yra todėl, kad mūsų širdys tapo sausos ir šaltos. Tyrimas, atliktas prieš kelerius metus pastorių maldos gyvenimo tema, parodė, kad 80 % pastorių meldžiasi mažiau nei penkiolika minučių per dieną. 70 % sakė, kad pamokslui ruošiasi tik tyrinėdami Dievo Žodį.
Melody Mason
