Pažvelk giliau!
Atrask, tai kas nematoma

Pažvelk giliau!

Vartai į kitą pasaulį
Knygos mąstantiems

Vartai į kitą pasaulį

Įžiebk meilės židinį!
Santykių ir šeimos patarimai Tau

Įžiebk meilės židinį!

Išgelbėjimo planas (Danielius Oželis) 0 2011-04-01 — 08:00

Ši tema yra pati svarbiausia ir aktualiausia per visą Šventąjį Raštą, todėl kviečiu labai atidžiai ją tyrinėti. Apžvelgę visą blogio pasireiškimą, dabar pažvelkime į šviesiąją pusę. Dievas tikrai nepaliko šio pasaulio tokioje vargingoje, beviltiškoje padėtyje. Mums duotas tvirtas išlaisvinimo pažadas. Pažvelkime į jį ir, tikiuosi, kad savo gyvenimą šioje vargingoje aplinkoje pamatysite kitoje šviesoje. Yra viltis! Ji – Jėzuje Kristuje.

Blogis – tai blogi santykiai su Dievu. Tikriau nebuvimas santykių su Juo. Tai konfliktas su Tuo, kuris mus sukūrė ir nuo kurio priklauso visa gerovė ir saugumas. Tai mūsų nesiskaitymas su Jo pažadais ir perspėjimais, tai mūsų maištavimas ir nepaklusnumas Jam. Apaštalas Jonas taip apibūdina nuodėmę: „Kiekvienas, kuris daro nuodėmę, laužo Įstatymą, nuodėmė – tai Įstatymo laužymas“. (1Jn 3, 4)

Dar kartą prisiminkime, kiek nuodėmė išplitusi mūsų aplinkoje: „Kaip parašyta: ‚Nėra teisaus, nėra nė vieno. Nėra išmanančio, nėras kas Dievo ieškotų. Visi nuklydo, visi nuėjo vėjais; nėra kas darytų gera, nėra nė vieno“. (Rom 3, 10–12) Sutiksite, kad apaštalas „nepersūdė“. Ir Jėzus yra pasakęs, kad nuodėmė taip paveikė mus, jog mes prilygstame vergo būsenai. „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: ‚kiekvienas, kas daro nuodėmę, yra nuodėmės vergas“. (Jn 8, 34)

Toliau Raštas mums primena mūsų išgyvenimą: „Aš žinau, kad manyje, tai yra mano kūne, negyvena gėris. Mat gero trokšti sugebu, o padaryti – ne“. (Rom 7, 18) Kam neteko to patirti? Gal per daug kartų!

Ši tikrovė visiškai sužlugdytų mūsų gyvenimo prasmę, jei Dievas Savo Žodyje nebūtų suteikęs mums vilties. Dievas sako, kad Jis nėra abejingas Savo kūriniams, kuriuos sukūrė panašius į Save, kaip Savo vaikus. Net mums puolus į šėtono glėbį, Dievas tebemyli mus. Atėjęs žmogaus kūne į šį pasaulį, Jėzus būtent to siekė – parodyti Dievo tikruosius jausmus žmogui. Jonas rašo: „Dievo niekas niekada nėra matęs, tiktai viengimis Sūnus – Dievas, Tėvo prieglobstyje esantis, mums Jį atskleidė“. (Jn 1, 18) Ir koks gi tas Dievas? Tas pats Jonas rašo: „Dievas yra meilė“. (1Jn 4, 8) Ir štai kaip pasireiškė Jo meilė žmogui, – tai aiškiai matome Jėzaus gyvenime, tai Jis pareiškė asmeniškai: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė Savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“. (Jn 3, 16) Ir tame nieko naujo. Jau Senojo Testamento laikais, apie šešis šimtus metų prieš Kristaus įsikūnijimą, per pranašą Jeremiją Dievas buvo pasakęs: „Amžina meile Aš pamilau tave, todėl nesiliauju tau reikštis ištikimąja meile“. (Jer 31, 3)

Kaip Dievas įgyvendina Savo siekį mus išgelbėti, jau skaitėme – siuntė Savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. O dabar plačiau pažvelkime į tai, kaip tai vyko.

Laiške galatams apaštalas Paulius rašo: „Atėjus laiko pilnatvei, Dievas atsiuntė Savo Sūnų, gimusį iš moters, pavaldų įstatymui, kad atpirktų esančius įstatymo valdžioje ir kad mes įgytume įsūnystę“. (Gal 4, 4–5) „Atėjus laiko pilnatvei“ mums primena gilioje senovėje Dievo duotus pažadus, kuriuos įgyvendino pačiu tinkamiausiu metu. Jis jų nepamiršo, kaip kad nepamiršo ir mūsų vargų. Štai kaip tai vystėsi.

Prieš porą tūkstančių metų Dievo siųstas angelas atėjo pas Juozapą, Marijos sužadėtinį, ir jam pranešė: „Ji pagimdys sūnų, kuriam tu duosi Jėzaus vardą, nes Jis išgelbės Savo tautą iš nuodėmių“. (Mt 1, 21) Kai Jėzus buvo įgyvendinęs visus Jo tarnavimui numatytus dalykus, kai Jis grįžo į Savo amžinąją buveinę pas Tėvą, likę kaip Jo darbo pratęsėjai, apaštalai taip skelbė apie Jėzų: „Ir nėra niekame kitame išgelbėjimo, nes neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo galėtume būti išgelbėti“. (Apd 4, 12) O daugiau mums ir nereikia! Jeigu Jėzaus veikla pakankama, kam mums ieškoti dar kažko? Todėl nuo to meto per visą Evangeliją skamba didysis vilties pažadas: „Todėl Jis (Dievas) per amžius gali išgelbėti tuos, kurie per Jį (Jėzų) eina prie Dievo. Jis (Jėzus) amžinai gyvas, kad juos užtartų“. (Hbr 7, 25) Antroje temoje skaitėme, kad Jėzus mus sukūrė, šioje – kad Jis mus atpirko iš nuodėmių, dabar prie viso to Paulius sako, kad Jis mus užtaria, Jis mūsų Užtarėjas, Tarpininkas, arba Kunigas.

Praeitoje temoje kalbėjome apie galingą nuodėmės pasireiškimą mūsų prigimtyje. Dabar skaitykime Jėzaus pažadą, kad Jis, ir tik Jis, gali mus išlaisvinti iš tos nuodėmės vergijos. „Tad jei Sūnus jus išvaduos, tai būsite iš tiesų laisvi“. (Jn 8, 36) Būti iš tiesų laisvam yra didžiausia paguoda. Žmonės už laikiną laisvę atiduoda savo gyvybes. O Dievas dėl mūsų amžinos laisvės mūsų nieko nereikalauja aukoti. Dievas pats paaukojo Savo Auką – Jėzų Kristų, kad mus išlaisvintų. Jėzui tai kainavo didžiulį išniekinimą, skausmą, kančią ir mirtį. Mums išlaisvinimą Dievas siūlo veltui.

Kad galėtų nemirtingas Dievas įgyvendinti atpirkimą per mirtį, Jam reikėjo prisiimti mirtingo žmogaus kūną. Tai Jis padarė per Mariją. Jonas rašo: „Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome Jo šlovę – šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno malonės ir Tiesos“. (Jn 1, 14) Kiek kartų esame girdėję šiuos žodžius! Patikėkime jais.

Taigi Kristus atėjęs prisiėmė visos žmonijos – milijardų žmonių padarytas nesuskaičiuojamas nuodėmes – ir už visas jas sumokėjo Savo gyvybe, mirdamas ant kryžiaus. Kristus sutiko tapti kaltu ne už Savo – Jis nepadarė nė vienos nuodėmės – bet už svetimas, mūsų padarytas nuodėmes. „Kristus mus atpirko iš įstatymo prakeikimo, tapdamas už mus prakeikimu, nes parašyta: ‚Prakeiktas kiekvienas, kuris kybo ant medžio“. (Gal 3, 13) „Atėjus laiko pilnatvei, Dievas atsiuntė Savo Sūnų, gimusį iš moters, pavaldų įstatymui, kad atpirktų esančius įstatymo valdžioje ir kad mes įgytume įsūnystę“. (Gal 4, 4–5) Kitoje vietoje Paulius rašo: „O Dievas mums parodė Savo meilę tuo, kad Kristus numirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai“. (Rom 5, 8) Taigi mūsų nuopelnų mūsų pačių išganyme neperdaugiausia. Visame tame Dievo iniciatyva ir priemonės.

Ir dar kas įdomu, kad šitas išgelbėjimo planas buvo sumanytas ne tada, kada Jėzus atėjo į šią žemę, net ne tada, kada įvyko puolimas. Tai Dievas buvo sumanęs per Savo visažinojimą dar prieš sukurdamas pasaulį. Petras rašo: „O Jis buvo numatytas dar prieš pasaulio sutvėrimą ir atskleistas laikų pabaigoje jums, per Jį įtikėjusiems Dievą, kuris Jį prikėlė iš numirusių ir suteikė Jam garbę; todėl ir jūsų tikėjimas bei viltis kyla į Dievą“. (1Pt 1, 20–21)

Apaštalas Paulius sako, kad Jėzaus mirtis, palaidojimas ir prisikėlimas yra svarbiausios mūsų tikėjimo ir išganymo gairės. „Pirmiausia aš jums perdaviau, ką esu gavęs, būtent: Kristus numirė už mūsų nuodėmes, kaip skelbė Raštai; Jis buvo palaidotas ir buvo prikeltas trečiąją dieną, kaip skelbė Raštai“. (1Kor 15, 3–4)

Taigi Senojo Testamento pranašystės iš anksto nusakė Dievo planą išgelbėti mus, o Naujasis Testamentas aprašo, kaip Jis tai įvykdė. Visas Šventasis Raštas atskleidžia Dievo charakterį, tikslus ir veiksmus. Dievas iš Savo pusės padarė viską, kas reikalinga mūsų išsigelbėjimui iš šėtonui skirto likimo. Toliau pažvelgsime, kaip mes galime pasinaudoti šia Dievo nepelnyta malone savo išsigelbėjimui.

Atpirkęs žmoniją ir ruošdamasis grįžti pas Tėvą, Jėzus dar kartą priminė tą svarbiausią tiesą: „Yra parašyta, kad Mesijas kentės ir trečią dieną prisikels iš numirusių ir, pradedant nuo Jeruzalės, Jo vardu visoms tautoms bus skelbiama, kad atsiverstų ir gautų nuodėmių atleidimą“. (Lk 24, 46–47) Apaštalas Paulius priešpastato tas dvi priešingas tiesas: „Atpildas už nuodėmę – mirtis, o Dievo malonės dovana – amžinasis gyvenimas mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje“. (Rom 6, 23) Taigi pirmas žingsnis link Dievo ir mūsų išganymo – asmeniškas pasirinkimas. Pasekmės parodytos aiškiai.

Kitas žingsnis – tikėjimas. Kuo? Dievu, Jėzaus auka už mus, Dievo pažadais mums ir viskuo, kas parašyta Jo Žodyje. „Jūs juk esate išgelbėti malone per tikėjimą ir ne iš savęs, bet tai yra Dievo dovana, ir ne darbais, kad kas nors nesigirtų“. (Ef 2, 8–9) Pasirodo, kad mūsų nuopelnų tame nėra. Dievas jų net nereikalauja. Išganymas ir nuodėmių atleidimas – absoliuti Dievo dovana Jėzuje Kristuje. Tačiau mes turime tuo tikėti. „Kad Kristus per tikėjimą gyventų jūsų širdyse“. (Ef 3, 17)

Nors mūsų nuopelnų mūsų išganyme nėra, tačiau tai nereiškia, kad tikėjimu priėmę Jėzaus amžinojo gyvenimo dovaną, toliau gyventume nedorą, nuodėmingą gyvenimą. Tai Jėzaus auką darytų beprasmiška. Tai rodytų, kad mes gyvename dvejopą gyvenimą – vieną, tarnaudami šėtonui, kitą – priimdami dovanas iš kito asmens. Tai būtų nesąžininga. Dievas mus kviečia apsispręsti ir rinktis, kam mes tarnausime. Juk Jis pasakė, kad dviem ponams neįmanoma tarnauti.

Bijodamas savo kolegų, kartą pas Jėzų nakčia apsilankė vienas įžymus Rašto mokytojas, Nikodemas. Jis tikėjosi įdomios diskusijos su Jėzumi. Tačiau Jėzus nesileido į diskusijas, o iš karto nurodė esmę: „Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: ‚jei kas neatgims iš aukštybės, negalės regėti Dievo karalystės.‘ Nikodemas paklausė: ‚Bet kaip gali gimti žmogus, būdamas nebejaunas? Argi jis gali antrą kartą įeiti į savo motinos įsčias ir vėl užgimti?‘ Jėzus atsakė: ‚Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: kas negims iš vandens ir Dvasios, neįeis į Dievo karalystę. Kas gimė ir kūno, yra kūnas, o kas gimė iš Dvasios, yra dvasia. Nesistebėk, jog pasakiau: jums reikia atgimti iš aukštybės‘“. (Jn 3, 1–7) Tuo Jėzus parodė, kad dvasinis pasikeitimas prilygsta iš naujo gimimui. Tai yra visiškas pasikeitimas. Tai nėra tik kažko pagerinimas, bet esminis visos žmogiškos esybės atsinaujinimas. Toliau matysime, kaip tai pasireiškia.

Panašią mintį teigia ir Paulius: „Taigi kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas buvo sena, praėjo, štai atsirado nauja“. (2Kor 5, 17) „Sena“ – tai mūsų nuodėminga prigimtis ir atitinkamas gyvenimas. „Nauja“ – be abejo, gyvenimas pagal Kristaus pavyzdį. Ir šitą naują gyvenimą Paulius siūlo pradėti nuo mąstymo pasikeitimo. „Ir nemėgdžiokite šio pasaulio, bet pasikeiskite, atnaujindami savo mąstymą, kad galėtumėte suvokti Dievo valią – kas gera, tinkama ir tobula“. (Rom 12, 2) Mūsų prigimtinis mąstymas yra egoistiškas, ribotas, nematantis toliau šios dienos. Toks mąstymas nesiderina su Dievo tikslais ir mintimis. Toks žmogus nesuvokia Dievo planų ir jam šie atrodo keisti, nepriimtini. Pirmiausia turi pasikeisti mąstymas, ir tik tada galime suprasti Dievą, Jo veiksmus, tikslus ir priemones. Tik tada mes būsime pasiruošę net nukentėti už tiesą, aukotis dėl kitų. Tik tada Dievo valia, išreikšta Jo Įstatyme, bus mums priimtina. Taigi be pasikeitusio mąstymo iš mūsų neišeis tikras krikščionis, koks galėtų tikėtis amžino gyvenimo su Dievu.

Net ir suvokdamas Dievo valią, neatgimęs, neatsinaujinęs, nesujungęs savo gyvenimo su Dievu žmogus negali gyventi pagal Dievo valią. Jam neužteks savosios jėgos ir ištvermės. Dievas negalėtų sulaukti iš mūsų Jo valios vykdymo, jeigu nebūtų numatęs tam Savo priemonių. Štai kaip teigia Raštas. „Visiems, kurie Jį priėmė, Jis davė galią tapti Dievo vaikais – tiems, kurie tiki Jo vardą“. (Jn 1, 12) Paulius tvirtina tai asmeniškai patyręs: „Aš visa galiu Tame, kuris mane stiprina“. (Fil 4, 13)

Siūlydamas Savo malonę ir pagalbą žmogui, Dievas nori sukurti tvirtus santykius ir abipusę sąjungą. Ši sąjunga su Dievu vadinama Sandora. Sandora nekuriama vienpusė. Sandoroje dalyvauja mažiausia du asmenys ir jų abiejų sutarties sąlygos bei pasižadėjimai sudaro Sandoros esmę. „Ir štai kokia bus Sandora, kurią sudarysiu su Izraelio namais, praslinkus anoms dienoms, – sako Viešpats: – Aš duosiu Savo įstatymus jų protams ir juos įrašysiu jų širdyse, Aš būsiu jiems Dievas, o jie bus Man tauta“. (Hbr 8, 10) Jeigu šią Sandorą Dievas sudaro „praslinkus anoms dienoms“, tai yra po Senojo Testamento laikų, tai ir Sandora su „Izraelio namais“ reiškia Naujojo Testamento tikinčiuosius (žr. Rom 2, 28–29). Be Sandoros įsipareigojimų ir pasižadėjimų Sandora bus neveiksminga. Čia prisiimama atsakomybė ir įsipareigojimai. Dievas nešvaisto Savo malonės į kairę ir dešinę. Jeigu Jis renka žmones artimai bendrystei su Juo per visus amžinybės laikus, Jis turi teisę tikėtis jų lojalumo ir ištikimybės. Mūsų Sandoros įsipareigojimai leidžia Dievui vykdyti Jo įsipareigojimus mums, juk Dievas mus nori susigrąžinti iš šėtono ir vėl padaryti Savo vaikais. Apaštalas Paulius sako, kad „visi, vedami Dievo Dvasios, yra Dievo vaikai“. (Rom 8, 14) Ką reiškia „vedami Dievo Dvasios“? Tai Jėzus pasakė Nikodemui: : ‚Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: kas negims iš vandens ir Dvasios, neįeis į Dievo karalystę. Kas gimė ir kūno, yra kūnas, o kas gimė iš Dvasios, yra dvasia. Nesistebėk, jog pasakiau: jums reikia atgimti iš aukštybės‘“. (Jn 3, 1–7) Gimti iš Dvasios reiškia visiškai atsiduoti Dievo Šventosios Dvasios vadovavimui. Be maištavimo, be murmėjimo, be priešinimosi ar veidmainiavimo. Būti Dievo vaiku reiškia būti labai artimu Jam ir daug kuo panašiu į savo Tėvą.

Apie Šventąją Dvasią kaip Dieviškos Trejybės atstovą mes jau kalbėjome antroje temoje. Ten mes taip pat pastebėjome, kad Šventoji Dvasia tapo Kristaus Vietininku Jėzui grįžus pas Tėvą. „Aš prašysiu Tėvą, ir Jis duos jums kitą Globėją, kuris liktų su jumis per amžius, – Tiesos Dvasią, kurios pasaulis neįstengia priimti, nes Jos nemato ir nepažįsta. O jūs ją pažįstate, nes Ji yra pas jus ir bus jumyse.“ „O Globėjas – Šventoji Dvasia, kurį Mano vardu Tėvas atsiųs, – Jis išmokys jus visko ir viską priims, ką esu jums pasakęs“. (Jn 14, 16–17.26) Jėzus pasakė, kad Šventoji Dvasia bus jumyse – Jo pasekėjuose. Jeigu mes esame Jėzaus pasekėjai, tada Šventoji Dvasia skirta ir mums, kad globotų, mokytų, vestų ir ugdytų mus. Mes negalime Jos ekploatuoti, tačiau Ji visada yra pasiruošusi padėti nuoširdiems ir nuolankiems Dievo vaikams.

Ir ne tik Šventoji Dvasia žada apsigyventi mumyse. Jėzus pažadėjo, kad įtikėjusieji Jį susijungia su visa Dieviška Trejybe. „Jėzus jam atsakė: ‚Jei kas Mane myli, laikysis Mano Žodžio, ir Mano Tėvas jį mylės; Mes pas jį ateisime ir apsigyvensime“. (Jn 14, 23) Tai reiškia, kad Dievas Tėvas, Sūnus Jėzus Kristus ir Šventoji Dvasia mus priima į Savo šeimą, padaro Savo vaiku ir prisiima visą atsakomybę už mus. Suprantama, kad tokia sąjunga pakeičia ir mūsų santykius su Dievu. Jonas rašo: „Iš to pažįstame mylį Dievo vaikus, kad mylime Dievą ir vykdome Jo įsakymus, nes tai ir yra Dievo meilė – vykdyti Jo įsakymus“. (1Jn 5, 2–3) „Kas tik gyvena Jame, tas nedaro nuodėmių, o nė vienas, nusidėjėlis Jo neregėjo ir nepažino. Vaikeliai! Tegul niekas jūsų nesuklaidina! Kas teisiai elgiasi, tas yra teisus, kaip ir Jisai teisus. Kas daro nuodėmę, tas iš velnio, nes velnias visas nuodėmėse nuo pat pradžios. Todėl ir pasirodė Dievo Sūnus, kad velnio darbus sugriautų. Kas yra gimęs iš Dievo, nedaro nuodėmės, nes jame laikosi Dievo sėkla. Jis negali daryti nuodėmių, nes yra gimęs iš Dievo. Taip išaiškėja Dievo vaikai ir velnio vaikai; tas, kuris elgiasi neteisiai, nėra iš Dievo; taip pat tas, kuris savo brolio nemyli“. (1Jn 3, 6–10)

Apibendrinant šią nuostabią išganymo temą, norėtųsi priminti apaštalo Jono žodžius, kad amžinąjį gyvenimą paveldės tie, kas priėmė Jėzaus malonės dovaną, atgimė iš Šventosios Dvasios ir sujungė savo gyvenimą su Dievu: „Kas turi Sūnų, tas turi gyvenimą. Kas neturi Dievo Sūnaus, tas neturi gyvenimo“. (1Jn 5, 12) Dievas padovanojo mums Savo Sūnų, kad per Jį mes visi turėtume amžinąjį gyvenimą.

autorius

Danielius Oželis. Pastorius. Lietuvos Biblijos draugijos redakcinės komisijos narys. Ilgus metus tarnavo Septintosios dienos adventistų bažnyčios Lietuvoje prezidentu. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, daug jėgų įdėjo siekdamas atkurti Bažnyčia po ilgus metus trukusios priespaudos. Šiuo metu dirba Plungėje ir Skuode. Kiti autoriaus įrašai

pasidalink

Rašyti komentarą

Komentarai

Komentarų kol kas nėra.

tavo komentaras

galerija

Nuotraukų nėra

mes kitur

Kviečiame ir Tave prisijungti prie mūsų šiuose socialiniuose tinkluose!

prenumerata

Jau turime 40 prenumeratorius!

x

Gavėjas:

arba uždaryti langą

Jūs naudojate labai seną, lėtą ir nesaugią interneto naršyklę. Išnaudokite visas interneto galimybes — mes nuoširdžiai rekomenduojame išbandyti Firefox!