I dalis
Džordžas Miuleris (George Müller), XIX a. pradžios pamokslininkas evangelistas ir misionierius Anglijoje, gerai žinomas dėl savo nepaprasto tikėjimo ir besąlyginio pasitikėjimo Dievu bei tikėjimo, kad Jis pasirūpins kasdienėmis jo reikmėmis, kol jis rūpinosi tūkstančiais našlaičių.
Jo garsi tikėjimo kelionė prasidėjo tada, kai jis kaip pamokslininkas keliavo po apylinkes, lankydamas savo parapijiečius, ir klausinėjo jų, kaip jie leidžia laiką su Dievu. Jis labai nuliūdo, nes dažniausiai išgirsdavo sarkastišką atsakymą: „Koks laikas su Dievu? Negi nežinai, kad mes turime dirbti keturiolika valandų per dieną, kad šeima turėtų maisto ant stalo ir nebadautų?“
Įsitikinęs, kad Dievas pasirūpina visomis mūsų reikmėmis, Miuleris atsisakė apmokamos pastoriaus tarnystės ir paprašė Dievą panaudoti jį kaip liudijimą parodyti pasauliui, kad, kai pirmiausia savo dėmesį skiriame Dievui, Jis viską suteikia. Žengdamas tikėjimu, Miuleris susitarė su Dievu, kad, kol jis dirbs Dievui, dalinsis savo poreikiais tik su Juo ir niekuo kitu. Dievas pradėjo atsakinėti į jo maldas ir viskuo rūpintis. Tikėdamas Miuleris įsteigė vieną našlaičių prieglaudą, paskui kitą. Galiausiai jis ėmė rūpintis tūkstančiais našlaičių, nesijaudindamas, kad neturi kasmėnesinio atlyginimo, kuris užtikrina saugumą.
Kartais jis nežinodavo, kaip pamaitins vaikus, ir tik paskutinę minutę, kai visi susėsdavo prie stalo, staiga pasigirsdavo beldimas į duris – kas nors atnešdavo maisto. Dievas visada pasirūpindavo. Miulerio gyvenimas buvo galingas liudijimas apie maldos galią, ir vėliau jis paliudijo, jog jam buvo atsakyta į mažiausiai penkiasdešimt tūkstančių konkrečių jo maldų.
Per jo gyvenimą daugiau nei septyni milijonai dolerių (šių dienų JAV valiutos kursu – apie septyniasdešimt du milijonus dolerių) perėjo per jo rankas, kad padėtų našlaičiams ir kitiems varguoliams, ir nė vieno dolerio iš tos sumos nebuvo prašoma. Visa tai atėjo kaip atsakymas į jo maldas.
Melody Mason
