Jeigu išpažįstame savo nuodėmes, Jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų mus nuo visų nedorybių (1 Jn 1, 9).
Tikrąją išpažintį galima atlikti tik tada, kai yra patirta tikroji atgaila. Jei norime žinoti, ar išpažintis buvo nuoširdi, pirmiausia turime atkreipti dėmesį, ar galime patys surasti pasiteisinimą. Pavyzdžiui, aš ateinu pas jus ir sakau: „Norėčiau, kad man atleistumėte. Gailiuosi, kad pasakiau apie jus netiesą, bet jei jūs nebūtumėte toks atstumiantis žmogus, man nebūtų reikėję meluoti.“ Jūs iš karto galite pasakyti, kad tokia atgaila nėra nuoširdi.
Žmogus jau rojuje save teisino. Adomas stengėsi suversti kaltę Ievai, o ši – gyvatei. „Kai nuodėmė sumenkina žmogaus sugebėjimą atskirti gėrį nuo blogio, nusidėjėlis nebemato savo trūkumų ir nesupranta, kiek blogo padarė. Jei jis neatsiduoda Šventajai Dvasiai, tai beveik nepastebi savo nuodėmės. […] Kiekvieną kartą, prisipažindamas klydęs, jis teisinasi susiklosčiusiomis aplinkybėmis“ (Kelias pas Kristų, 43p.).
Tikrasis gyvenimo atsinaujinimas neatsiejamas nuo atgailos. Ar jums kas nors sakė: „Prašyk atleidimo už tai?“ Ar išgirdę tokį liepimą jūs prašėte atleisti? O jūs patys ar nesate sakę kam nors, galbūt savo vaikams: „Sakyk, kad gailiesi dėl to, ką padarei?“ Ar taip privertėte juos iš tikro gailėtis dėl to, ką yra padarę? Jeigu nuoširdžiai nesigailime dėl padarytos nuodėmės, tai mūsų išpažintis yra beprasmiška ir negali duoti vaisių. Visi iš savo patirties žinome, kad patys negalime pasitaisyti. Tačiau pažvelgę į Jėzų ir Jo veide pamatę nusivylimą, matydami Jo begalinę kantrybę ir meilę mums, mes patiriame tikrąją atgailą dėl nuodėmės.
Tik tada, kai priimame Jėzaus malonę ir užuojautą, Jis gali per mus savo malonę ir užuojautą perduoti kitiems. Tik Jėzus gali suteikti mums ramybę. Jis mus myli. Jis paaukojo save už mus. Jo teismas yra teisingas. Jo mylinti širdis pilna užuojautos mums, negaluojantiesiems. Kai pajausime Jo meilę ir suprasime, kiek skausmo nusidėdami suteikiame Jo širdžiai, tada iš tiesų atgailausime ir nuoširdžiai gailėsimės, kad suteikėme Jam tiek sielvarto. Kai liūdime, kai suprantame, jog privertėme kentėti savo geriausią Bičiulį, kuris mus myli, išsipažindami nebeieškome pasiteisinimo. Tokia išpažintis ateina iš pačių širdies gelmių. Taip išsipažinę mes pasitaisome.
Morisas L.Vendenas
