Jaunimo misija pajūryje (pasakojimas)

Kankorėžių kvapas, aukštos pušys, gaivus oras, ošianti jūra, paukštelių himnai, būtent tai jaunimas patyrė nuo vakaro iki ryto, nes dienos metu darbavosi Evangelijos labui Palangoje ir Šventojoje, ir mažai kada turėjo laisvo laiko dienos metu. Kristus mokė savo darbinės patirties, sakydamas: „Man reikia dirbti darbus to, kuris mane siuntė, kolei diena. Ateina naktis, kada niekas negali darbuotis.“ (Jono 9,4)

Mūsų buvo 22 žmonės: iš Vilniaus, Kauno, Kėdainių, Klaipėdos, Alsėdžių, Panevėžio ir Mažeikių. Trylika iš jų buvo praeitų metų misijoje Molėtuose. Tad jie turėjo užduotį apmokyti debiutantus tokio pobūdžio misijoje.

Misijos užduotis buvo eiti nuo durų prie durų, nuo žmogaus prie žmogaus, pakalbinus jį, pasimeldus už jo poreikius, išklausius jį ir paliudijant jam Evangelijos palaimas bei dovanojant krikščionišką laikraštį „Vilties šaltinis“ ir knygą „Didžioji Kova“. Palangoje ir Šventojoje buvo padovanota žmonėms 1300 vnt. laikraščių ir per 200 knygų „Didžioji kova“.

Sėkmingai debiutavęs tokio pobūdžio misijoje, Edvinas iš Klaipėdos parašė man laišką: „Labas Rimantai, ačiū kad suteikei progą pasidalinti Dievo Žodžiu su kitais, pabendrauti puikioje kompanijoje, pailsėti, patirti misionierišką patirtį. Misija nenusivyliau, buvo žmonių ir tokių, kurie atmetė Dievą, buvo ir tų, kurie priėmė su mielu noru. Įgavau naujos patirties, buvo išties įdomu, džiaugiuosi, kad galėjau būti Dievo įrankiu, tavo pamokslai taip pat buvo labai įkvepiantys, pamokantys naujų dalykų.
 Suprantu tų jaunų žmonių mieste poziciją. Jie atvažiavo pailsėti, o mes lendam su laikraščiais – o dar apie Dievą. Jeigu aš būčiau buvęs jų vietoj prieš metus – mano reakcija būtų tokia pati kaip ir daugelio, būčiau atmetęs Dievą. Sutikau ir tokio jaunimo, kuris domėjosi Dievu ir tai mane nudžiugino, kai kurie žmonės sakė, kad ateityje norėtų susitikti dar kartą.
 Linkiu tau visokeriopos sėkmės ir artumo su Dievu, taip pat tokio didelio užsidegimo kurti tokius projektus kaip šis ir toliau! Pagarbiai , Edvinas iš Klaipėdos.“

Norėčiau pridurti tai, kad nakvynės vieta buvo gerokai kuklesnė nei pernai, nes pajūryje apartamentų kainos tokiai grupei žmonių itin didelės, todėl parinkau kuklesnę apsistojimo vietą, tačiau malonioje. Tai Šventojoje esančią poilsiavietę „Pingvinai“. Poilsiavietės vietoje buvo nemažai kitų gyventojų kituose nameliuose, buvo bendra poilsiavietės virtuvė, kurioje maistą gamino Vilma Marušauskienė ir Arabela Nekienė. Išsinešėme iš namukų stalus ir kėdes į lauką ir visi valgėme lauke kartu, nes salės ten nebuvo. Dvasinius susitikimus organizavome lauke, čiulbant paukščiams ir smelkiant pušų natūraliam kvapui. Tualetas ir prausykla, kurie buvo rakinami, buvo atokiau nuo mūsų namelių, dušas mokamas. Tiesa, naktys buvo vėsios, todėl daliai mūsų buvo šaltoka miegoti.

Misijos metu ypač patiko mūsų komandai giedojimas Palangos Botanikos parke (šalia Gintaro muziejaus) ir ant Palangos tilto bei šalia Šventojoje didžiulės Romos Katalikų bažnyčios. Gitaromis grojo Roberta ir Martynas. Prie jų giesmių prisijungė ir kiti, o dar kiti aplink juos dalijo laikraščius, knygas, mėginant užmegzti pokalbį su žmonėmis. Pamenu tai, kad ant Palangos tilto žvejojantys žvejai prašė giedoti dar garsiau, kad ir jų toliau esantys kolegos girdėtų.

Norėčiau paminėti bent vieną linksmesnę akimirką iš misionierių liudijimų vakaro. Laura, kuri yra šiaulietė, bet mokosi Kaune, minėjo, kadkai ji su Edvinu (iš Panevėžio) pasibeldė į duris. Atidarę duris buto gyventojai juos paklausė: „ar čia jus kažkokia sekta?“, na Laura (pasielgdama visiškai neįprastai daugelio atsakymams) atsakė, kad „taip, mes esame sekta, pavadinimu Septintosios dienos Adventistų bažnyčia“, tada tie gyventojais pasakė: „tai užeikite vidun“. Tame bute gyveno pora – Arūnas ir Aldona. Edvinas diskutavo su vyru apie Bibliją, o Laura bendravo su moterimi. Jie mielai priėmė knygą ir laikraštį.

Kiekvieną rytą, kartu praleisdavome bendrame rate melsdamiesi mūsų mylinčiam Dievui, kad paruoštų mūs tarnystei, kad atspindėtume žmonėms Jo meile, būtume drąsus ir išmintingi bei Šventosios Dvasios lydimi. Ačiū Dievui, kad Jis nuolat buvo Savo Artumu prie mūsų, nes tai Jo reikalai – žmonių gelbėjimo misija. Mūsų laukia misija ir kitais metais. Esame dėkingi už palaikymą LL Jaunimo skyriaus vadovui Algiui Jankevičiui, LL vykdomajam komitetui, Klaipėdos bendruomenei ir Kretingos bendruomenei bei jų pastoriui Mantui Kučinskui. Dar noriu padėkoti Dievui už žmogų, kuris parūpino šiai misijai knygas „Didžioji kova“ dovanai savo sąskaita. Kai tarnauji, pastebi, kad Dievo lobynas neišsenka, tokiu būdu Viešpats mums parodo, kad tai Jo valia – liudyti savo mieste, savo krašte, savo valstybėje ir ten, kur būtum išvykęs, o visa kita Jis pridės. Šlovė Dievui!