Morisas L.Vendenas
Kiekvienas slėnys tegu būna užpiltas, kiekvienas kalnas bei kalva tebūna nukasta. Uolėta žemė pavirs lyguma, kalvotos apylinkės – slėniais (Iz 40, 4).
Atėjus Kristui, pirmiausia „nupuolė“ žmonės, priklausę branginančių senuosius papročius gretoms. (Juk Kristus atėjo daugelio Izraelyje nupuolimui ir atsikėlimui). Jėzus pasakė tiems, kurie kaltino Jo mokinius, esą šie pažeidžia prosenių priesakus: „Veltui jie Mane garbina, mokydami žmonių išgalvotų priesakų“ (Mt 15, 9). Krikščioniškoje Bažnyčioje iškyla nemažai problemų, kuriuo nors būdu susijusių su priesakais. Amžiams bėgant žmonių širdyse įsitvirtino papročiai, neturintys nieko bendro su Biblija. Kai apie tai kalbame, paprastai įsivaizduojame antikristą, bet tradicijos gali tapti realia problema kiekvienoje bendruomenėje.
Kitą grupę žmonių, kurie „nupuolė“ atėjus Kristui, galime pavadinti išorinių apeigų šalininkais. Vienintelės juos tikrai dominusios temos buvo apsiplovimas, drabužių fasonas, dešimtinė nuo pačių mažiausių pajamų, musės sriuboje ir uodai vandenyje. Evangelijos pagal Matą 23-ame skyriuje rašoma, kad Jėzus atvirai juos apkaltino pabrėždamas, kad jie rūpinasi savo švaria išore, o jų sieloje viešpatauja gobšumas ir nesivaldymas.
Trečioji žmonių grupė, „nupuolusi“ atėjus Jėzui – tai žmonės, kurie patys pasiskelbė esantys teisūs. Kaip atsitiko, kad jie pamiršo Kristaus palyginimą apie fariziejų ir muitininką, kuris užrašytas Šventajame Rašte, Evangelijos pagal Luką 18-ame skyriuje? Pažvelgę į praeitį, esame linkę manyti, kad laikiusieji save teisiais turėjo šiame palyginime atpažinti save ir suprasti savo poreikius. Bet jie Jam pasipriešino ir nupuolė.
Ketvirtąją grupę sudarė išminčiai, bandę kaip nors sugauti Jėzų kalboje. Bet kiekvieną kartą išmintingi Įstatymo aiškintojai suglumdavo, išgirdę paprastus klausimus, kuriuos jiems užduodavo Jėzus, ir į kuriuos būtų galėję atsakyti net vaikai. Tie klausimai patvirtino tiesą, kad Jis sugauna protinguosius jų gudrybėje (1 Kor 3, 19).
Jam atėjus nupuolė ir liberalieji, t.y., žmonės, kurie manė, kad Dievas leido daryti viską. Kristus suskaldė vadinamąją „plačiąją“ Bažnyčią, t.y., Bažnyčią, kurioje buvo lengvabūdiškai žiūrima į Dievą ir religiją. Jis suskaldė ir „aukštąją“ Bažnyčią, kurioje žmonėms buvo užkraunama sunki skrupulingai atliekamų apeigų ir daugybės reikalavimų našta. Visi šie žmonės, kai iškildavo klausimai, susiję su tikėjimu, pasikliaudavo savo vadovais, o atėjus Kristui visi šie žmonės puolė. Jėzus atėjo daugelio Izraelyje nupuolimui, ir tai išsipildė Jam gyvenant žemėje. Kalnai ir kauburiai sumažėjo.
