Tegu puošia jus ne išorė – šukuosena, aukso gražmenos ar ištaigingi drabužiai, – bet žmogaus širdies slaptuma – nesugadinta, švelni ir taikinga dvasia, kuri brangi Dievo akyse (1 Pt 3, 3–4).
Kaip jūs manote, ar darome kažką blogo, jei prausiame veidą arba šukuojame plaukus? Na, o ką pasakysite apie apyrankę laikrodžiui? Ar galima ryšėti kaklaraištį? Ar krikščionys gali dėvėti madingus drabužius? Ar būtina visada atrodyti gražiai? Ar leistinos skarelės ant kaklo bei kaklaraiščio segtukai? O kaspinai bei puošnios sagos? Ar yra negerai dažyti plaukus, dėvėti perukus bei naudoti kosmetiką? Jei leistina laikrodžio apyrankė, ar galima nešioti laikrodį ant kaklo? Ar didelis skirtumas tarp ryškaus šaliko ir sidabrinės grandinėlės? Ar reikėtų mūvėti vestuvinius žiedus? Na, o kaip dėl brangenybių? Ar galima kai kuriomis iš jų pasipuošti?
Nepaisant to, kad įvairiose šalyse egzistuoja įvairiausios tradicijos, papročiai, kultūros normos, Šventajame Rašte išdėstyti visiems Jėzaus sekėjams taikytini principai. Apreiškimo knygos 12-me skyriuje Dievo Dvasios įkvėptas Jonas pavaizdavo moterį, kuri simbolizavo tikrąją Dievo Bažnyčią. Atkreipkime dėmesį į tai, kaip ji apsirengusi. „Ir pasirodė danguje didis ženklas: moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas“ (Apr 12, 1).
Apreiškimo knygoje (17, 4) taip pat parodyta ir klaidinga bažnyčia. Ją taip pat simbolizuoja moteris – ištvirkėlė. Atkreipkime dėmesį į šios aprangą. „Moteris buvo apsivilkusi purpuru ir raudonu drabužiu, išsipuošusi auksu, brangakmeniais ir perlais. Ji laikė rankoje aukso taurę, pilną ištvirkimo šlykštybių ir nešvarumų.“ Žinoma, tai simboliniai žodžiai. Yra žmonių, kurie Apreiškimo 12, 1 pagrindu mano, jog galima vaikščioti visai nuogiems. Tačiau kituose Šventojo Rašto tekstuose Dievas išreiškia savo požiūrį į nuogumą. Tad Apreiškimo knygos žodžių nereikėtų suprasti tiesiogiai. Jie tik paryškina kontrastą tarp natūralaus grožio ir ekstravagantiškumo, nesaikingumo.
Kaip paaiškinti Rašte nurodytus ribojimus? Išorinės gražmenos apskritai byloja apie vidinę tuštumą. Dievas nori, kad mes būtume gražūs viduje savo romia ir ramia dvasia, o ne tik išoriškai maskuotumės, norėdami patraukti dėmesį. Šių principų įgyvendinimas padės formuoti asmeniškus mūsų tarpusavio santykius su Kristumi.
Morisas L.Vendenas
