O anų karalių dienomis dangaus Dievas įkurs karalystę, kuri niekada nebus sunaikinta; ši karalystė nebus perduota kitai tautai. Ji sutrupins į šipulius visas anas karalystes, o pati tvers amžinai (Dan 2, 44).
Karalius Nebukadnecaras buvo milžiniškos karalystės valdovas. Jai valdyti reikėjo talento bei nepaprastų gabumų. Galime įsivaizduoti, kaip jis vaikščiojo savo rūmų stogu, gėrėjosi kabančiais sodais ir guodė save mintimi apie didžiosios imperijos, kurią jis įkūrė, galią. Jis buvo labai išdidus, panašiai kaip ir Liuciferis. Jis neatidavė Dievui garbės, šlovės bei pagarbos, bet tarė: „Argi ne šaunus tas Babilonas, kurį pasistačiau?“ Ant postamento jis iškėlė savąjį „aš“ ir garbino pats save.
Dangaus Dievas norėjo paveikti šį pagoniškąjį karalių ir jam parodyti, kad yra kažkas už jį didesnis. Nebukadnecaras susapnavo sapną. Deja, jis jį užmiršo. Danieliui Dievas apreiškė karaliaus sapną ir Nebukadnecaras sutiko, kad tai buvo tas pats sapnas, kurį jis sapnavo. Danielius šį sapną išaiškino. Nebukadnecarui buvo pasakyta, kad jis – aukso galva. Tačiau tuo sapnas nesibaigė. Krūtinė, rankos bei kitos Nebukadnecaro matytos statulos dalys simbolizavo ką kitą. Todėl jis nutarė padaryti auksinį stabą, panašų į susapnuotąją statulą. Ar prisimenate šios istorijos pabaigą? Dangaus Tėvas vėl apsireiškė Nebukadnecarui.
Pranašo Danieliaus knygos 2-ame skyriuje mane labiausiai domina akmuo. Kartais mes daug laiko skiriame mokymuisi apie keturias karalystes ar dešimtį paskutiniųjų karalysčių, tačiau realiam šios istorijos herojui, akmeniui, kuris atplėštas be žmogaus rankų pagalbos, skiriame visai nedaug laiko.
Ką jūs labiau vertintumėte, jei jums tektų pasirinkti: auksą arba akmenį? Iš pirmo žvilgsnio auksas atrodo vertingesnis. Tačiau Dievas žiūri kitaip. Nuo kalno be žmogaus rankų pagalbos atitrūkęs akmuo buvo Jėzaus simbolis. O visas auksas, sidabras, varis ir molis dingo. Jie buvo sudaužyti į gabalėlius ir pavirto dulkėmis, kurias vėjas nupūtė. Šio pasaulio karalystės pavirs į nieką ir visa, ką žmogus vertina labiau negu Dievą, galiausiai taps bereikšmiu dalyku. Tačiau „Anų karalysčių dienomis dangaus Dievas įkurs karalystę, kuri niekada nebus sunaikinta […] ji tvers amžinai“ (Dan 2, 44).
Morisas L.Vendenas
