Todėl Jis turėjo visu kuo tapti panašus į brolius, kad būtų gailestingas ir ištikimas Dievui vyriausiasis Kunigas ir galėtų permaldauti už tautos nuodėmes (Hbr 2, 17).
Dievas Jėzus atėjo į mūsų pasaulį ir tapo Dievu Žmogumi. Kartais mes daug mąstome apie tai, iki kokio lygio Jėzus buvo žmogus! Ar viskuo Jis buvo panašus į mus? Knygoje „Su meile iš Dangaus“, Elena Vait nurodo tris aspektus, kuriais Kristus buvo į mus panašus. Jis tapo Žmogumi tuo laiku, kai žmonija buvo nuėjusi ilgą degradacijos kelią, kuris tęsėsi jau 4000 metų. Žmonija fiziniu požiūriu buvo labai nusilpusi. Jėzus buvo žemesnis ūgiu už Adomą. Žmogaus intelektas taip pat degradavo. Jėzus neturėjo tokio proto kaip Adomas. Gyvenimiškose problemose Adomas greičiau orientavosi nei Jėzus. Tai skamba beveik šventvagiškai, bet tai tiesa. Jėzus pasiėmė žmonių negalias ir proto atžvilgiu.
Jėzus už Adomą buvo silpnesnis ir moraline prasme. Be ryšio su Dievu Jis negalėjo turėti tokios valios jėgos, tvirto charakterio ir savitvardos, kokią turėjo Adomas. Valingas charakteris ir nuovokumas, kas buvo būdinga Adomui, Jėzui nepersidavė. Kristus perėmė visas tas žmogiškąsias silpnybes, kurios perėjo pagal didįjį paveldimumo dėsnį. Jėzaus gyvenimas buvo nenuodėmingas ir visiškai skyrėsi nuo kitų žmonių gyvenimo ne todėl, kad Jis turėjo tvirtą valią. Jėzus pasitikėjo ne savo silpna žmogiškąja esybe, bet Dievo jėga. Čia ir yra skirtumas.
Pagal paveldimumo dėsnį nuodėmė nepersiduoda per genus ir chromosomas. Kitaip tariant, girtuoklio sūnus nebūtinai paveldės polinkį girtuoklystei iš savo tėvo. Tačiau girtuoklis gali perduoti savo vaikams fizinį, protinį ir moralinį silpnumą, todėl jie bus daugiau linkę į nuodėmę, pasireiškiančią bet kokia forma. Šėtonas niekada neturės dingsties apkaltinti Dievą tuo, kad Jėzus turėjo ypatingų privilegijų kovoje su nuodėme, nes Jėzus priėmė ne tik žmogiškąją Adomo esybę, bet ir visas degradavusios nuodėmingos žmonijos negalias. Pasikliaudamas Dievo jėga, kuri Jį palaikė, Jėzus gyveno taip, kaip turėtume gyventi mes. Jėzus neturėjo didesnių privilegijų nei turime mes.
Morisas L.Vendenas
