Geras yra Viešpats, tvirtovė nelaimės dieną. Jis apsaugo, kas juo pasitiki (Nah 1, 7).
Daugelis žmonių nusivilia krikščioniškuoju gyvenimu todėl, kad stengiasi elgtis tinkamai norėdami būti krikščionimis. Tai neduoda laukiamo rezultato. Evangelijos pagal Joną 6-ame skyriuje pasakojama, kaip pas Jėzų atėjo žmonės ir paklausė: „Ką mums veikti, kad darytume Dievo darbus?“ Jėzus atsakė: „Tai ir bus Dievo darbas: tikėkite Tą, kurį Jis siuntė“ (6, 28–29).
Visa klausimo esmė – kaip mes tikime. Jei, Kristaus žodžiais tariant, Dievo darbas yra tik Juo tikėti, tai kaip mes tikime? Kaip mes įgyjame tikėjimą? Kaip mes pasitikime? Ar mes stengiamės, nors ir sunkiai, priversti save pasitikėti Dievu?
Bendraujant su kitais žmonėmis pasitikėjimas atsiranda dėl dviejų priežasčių. Pirmiausia, žmogus turi būti vertas pasitikėjimo; antra, mes turime jį asmeniškai pažinoti. Paprastai mes nepasitikime žmogumi tol, kol pakankamai gerai jo nepažįstame, bet vėliau, jei, žinoma, jis to nusipelno, mūsų pasitikėjimas juo atsiranda savaime ir yra natūralus. Dievas visada vertas pasitikėjimo. Ir jei pažįstate Dievą, jūs visiškai natūraliai pasitikėsite Juo. O jei jūs Dievo nepažįstate, negalėsite Juo pasitikėti.
Jei jūs sutikote žmogų, atvirai pareiškiantį, kad jis nepasitiki Dievu, galite būti tikras, jog jis Dievo nepažįsta. Tūkstančiai žmonių šiandien kaltina Dievą viskuo, kas vyksta mūsų pasaulyje. Daugelis stichines nelaimes vadina Dievo veiksmais! Jūsų nepasitikėjimo Dievu priežastis yra ta, kad jūs Jo nepažįstate.
Kaip galima išmokti pasitikėti Dievu? Tik asmeniškai Jį vis geriau pažįstant. Dievas kviečia jus būti ne tik gerais žmonėmis. Jis kviečia pažinti Jį, jausti Jo buvimą ir Jo jėgą savo gyvenime. Tai ir yra tikroji krikščionybė.
Užuot ieškoję asmeniško bendravimo ir draugystės su Dievu, dauguma bažnyčios narių mūsų laikais labiau pasitiki savo atliktais darbais. Kaip liudija neseniai padarytos apklausos rezultatai, tik penktadalis visų apklaustųjų kiekvieną dieną skiria šiek tiek laiko, kad geriau pažintų Dievą. Tai panašu į bandymą gauti obuolių neturint obels. Be nuolatinio bendravimo su Dievu negali būti nei tikrojo pasitikėjimo, nei tikrosios krikščionybės.
Morisas L.Vendenas
